Apie kostiumus ir plūgus

Kristianas (Aleksandras Agarkovas) ir Žizelė (Anžela Bizunovič)

Jei manęs kas paklaustų, kaip ir kur šiais metais paminėjau sausio tryliktąją, atsakyčiau išdidžiai ir su pasitenkinimu – Lietuvos rusų dramos teatre. Manyčiau, tikram patriotui teatralui pademonstruoti savo pakančią ir atvirą visoms Pasaulio spalvoms natūrą nėra tinkamesnės vietos už šią, pastaruoju metu kolegų teatralų nepelnytai primirštą Lietuvos kultūrinę instituciją.

Taigi, sausio 13, penktadienį, įsiprašiau į eilinę Rusų dramos teatro premjerą – maskviškis režisierius Aleksejus Girba čia pristatė dviejų prancūzų autorių – Jeano Jacques‘o Bricaire‘o ir Maurice‘o Lasaygues‘o komediją „Didysis Zebras“. Be visų kitų priežasčių norėjosi pamatyti ir kaip Lietuvos rusų dramos teatras švenčia dar vieną per sausio 13-ąją išpuolusią šventę – rusų senuosius naujuosius metus. Nieko nenoriu įžeisti ,– „eiline premjera“, „dar viena lengvo pobūdžio komedija“, „duokle ir pataikavimu tik pramogų ištroškusiems“ „Didįjį Zebrą“ išvadino mano bičiuliai iš Rusų dramos teatro, patys nusprendę sulaukti premjeros pabaigos teatro bufete ir nedviprasmiškai pareiškę, ką mano apie mano pasiryžimą pasižiūrėti komediją iki galo... O aš su malonumu išsėdėjau ir po to turėjau svarių argumentų kilstelėti savigraužos iškankintą rusų bičiulių savigarbą.

Neginčytina,– Rusų dramos teatro repertuaras šį sezoną akivaizdžiai „palengvėjo“. Vien šį pusmetį repertuarą papildė trijų prancūziškų komedijų ir kažkodėl Lietuvos teatrų ypač mėgiamos pasakos „Coliukė“ premjeros. Užtat žiūrovų srautais šis teatras tikrai nesiskundžia,– tai ypač išduoda garsieji naujos teatro vadovės iniciatyva pakloti raudoni kilimai, šiuo metu jau gerokai numindžioti ir sulaistyti. Jie akivaizdžiai nebeatlaikys dar kelių prancūziško lengvumo ir žaismės išsiilgusių teatro lankytojų antplūdžių. Kam teatrui reikalingos komedijos, aiškiai ir paprastai atsakė „Didžiojo Zebro“ režisierius Girba: „Kiek suprantu, dabar gyvenimas ir Lietuvoje, ir Rusijoje sudėtingas. Eiti į teatrą žiūrėti komedijos – puikus kultūrinis poilsis. Tegul žmonės eina į teatrą, žiūri komedijas, tragedijas, įvairias dramas ir pajunta pasitenkinimą.“

Morisas (Sergejus Zinovjevas) ir Sabina (Larisa Popova)

Belieka pasveikinti Rusų dramos teatrą ir šį kartą neprašovus pro šalį – verta investuoti į gerą, profesionalų režisierių iš Rusijos. Beje, save laisvu menininku vadinantis Marko Zacharovo mokinys šiuo metu turi užsakymų metams į priekį. Ir žinoma, beveik niekada neprašausi pasirinkdamas gerą prancūzišką komedija,– o „Didžiojo Zebro“ autoriai sukūrė išties šmaikščia, žaisminga kalba parašytą, įdomių, aštrių, meistriškai sukonstruotų situacijų prifarširuotą komediją. Smagu buvo atpažinti aliuzijas į Pierre‘o-Augustino Carono de Beaumarchais ir Moliere‘o didžiąsias komedijas, ypač meistriškai atskleidžiamas pagrindinio herojaus – Kristijano. Manau, daugelis prisimena klasikinį grafo Almavivos personažą iš „Sevilijos kirpėjo“. Didysis moterų ir visų žemiškų malonumų gurmanas, plevėsa, nihilistas ir viskuo persisotinęs Grafas Almaviva tapo jau keletą šimtmečių tam tikrą vyro tipažą nusakančiu bendriniu vardu. Atpažįstamas, visą emocijų skalę sužadinantis tokio vyro tipas šį kartą atgimė aktoriaus Aleksandro Agarkovo dėka. Charizmatiškas Rusų dramos teatro aktorius stebėtinai organiškai ir nuoširdžiai perteikė per vieną dieną subyrėjusio jo personažo meistriškai suręsto pasaulėlio komediją. Dramaturgai po ažūriniu komedijos audiniu sugebėjo pakloti monolitinius žmogiškosios būties filosofijos pamatus, neleidžiančius nė vienam personažui perdaug subanalėti ar perdaug sukomiškėti. Daugiaplanis pasirodė ir pagrindinį herojaus geriausią draugą Morisą sukūrusio aktoriaus Sergejaus Zinovjevo vaidmuo. Tikra Kristijano priešybė – padorus buržua, ištikimybės ir vyriško solidarumo įsikūnijimas Morisas spektaklyje virsta tikruoju visų komiškų ir tragikomiškų įvykių katalizatoriumi. Aktorius meistriškai palaiko emocingą spektaklio tempą, jo pastangomis „Didysis Zebras“ neprailgsta ir išvengia veiksmo duobių.

Kristianas triados pinklėse: Inga Maškarina, Anžela Bizunovič ir Larisa Popova. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Labai smagu stebėti ir ironiška dramaturgų plunksna sukurtų Kristijano moterų Sidoni (Inga Maškarina), Sabinos (Larisa Popova) ir Žizelės (Anžela Bizunovič) triadą. Pradžioje tikra mačistinė svajonė, trys prancūziškai šarmingos madam, pakankamai žavios ir cikliškai keičiamos pagrindinio herojaus, tikruosius savo veidelius parodo komedijos pabaigoje.

Būtų nesąžininga daugiau analizuoti ir pasakoti siužeto vingius ir taip atimti iš žiūrovo malonumą praleisti kultūringą vakarą Rusų dramos teatre. Nė už ką neišduočiau ir pikantiškos paslapties – dėl ko herojus gavo Didžiojo Zebro pravardę. Galiu tik pasakyti, kuo pavyko užglaistyti bičiulių iš Rusų dramos teatro širdperšą dėl dar vienos komedijos repertuare: pavydu.

Būtent tas juodas lietuviškas pavydas apėmė po „Didžiojo Zebro“ dar kartą įsitikinus, kad tik Rusų dramos teatre atėjęs pasižiūrėti komediją pamatysi inteligentiškus, žanro taisykles jaučiančius, elegantiškai kostiumus dėvinčius aktorius. Juk taip nusibosta visuose lietuviškuose „Meilės grafikuose“, „Geltonosiose neūžaugose“, „Bambose“ ir net „Užsispyrėlės tramdymuose“ vaidinantys kad ir labai talentingi, bet – ką tik nuo plūgų atsiplėšę lietuvaičiai...