Turbūt šio teksto pasirinkimą lemia du dalykai: viena vertus, stipri, įtaigi dramaturgija, kuri net naujai interpretuojama, adaptuojama, perkuriama ar atkuriama negali atsikratyti galingo klasikinio kūrinio rimties.
Prasidėjęs teatro sezonas Lietuvos žiūrovams jau pateikė dvi naujas antikinės tragedijos apie Antigonę interpretacijas – tai Kauno valstybiniame dramos teatre Jono Jurašo pastatyta „Antigonė” ir „Menų spaustuvėje” Ievos Stundžytės kartu su „Atviro rato” aktoriais kurta „Antigonė (ne mitas)”
Ar tikrai būtų kas pasikeitę, jei atsisakę bereikalingų pretenzijų ir sąšaukų su Antikos tragedijomis ir jų veikėjų likimais, spektaklio autoriai savo personažus būtų pavadinę bet kokiais kitokiais vardais?
