Kūrinys sukaltas iš to, kas dramaturgų visuomet būna gerai apgalvota, bet nutylima. Iš to, kas slapčia pasitarnauja veikėjų poelgių logikai, išoriniams, nebyliems jų bruožams, kuriuos laikome nepamainoma jų savastimi.
Ar paviršutiniška ironija nėra didžiausias atvirumo priešas, kuriuo dar labiau atsiribojama nuo tiesaus ir nuoširdaus bendravimo su savo aplinka?
Juk tėvynė – tai aš, – regis, bando pasakyti kūrėjai, – o aš tai juk viskas, kas tik yra mano galvoje.
Jis nėra mažas, neturi auksinės spalvos plaukų ir netgi nėra apsivyniojęs aplink kaklą vėjyje plevėsuojančio šalikėlio. Ir jame nėra ničnieko, kas šiuos tradicinius Mažojo princo bruožus pakeistų.
Baltarusių teatro apžvalgininkė Anastasija Vasiljevič: vietą Oskaras Koršunovas pasirinko neatsitiktinai – jis nori išgydyti Europos civilizaciją nuo neapykantos ir tikisi, kad kiekviena „palata“ turės terapinį poveikį.
Kūrėjos ieško teatrinės kalbos, kuri praplėstų kameros vieno rakurso žvilgsnį. Tarsi stojusios į dvikovą su kino industrija, jos surenka visą šūsnį argumentų, siekdamos įtikinti, kad ir teatras gali būti pakankamai šiuolaikiškas.
Aktoriams pavyksta sukurti prieštaringus brolių paveikslus – kartais jie atrodo nužmogėję storžieviai, kartais – naivūs vaikai ar čechoviški, iliuzijų kupini herojai.
Istorijas išgirdome, pasimatavome ir galime eiti sau. Kas sukrėsti, kas abejingi, kas tiesiog apimtas noro apsikabinti brangų žmogų.
Bandydami į vizualiuosius menus primygtinai įtraukti pagrindinius teatro elementus, kūrėjai lieka pusiaukelėje tarp performanso ir instaliacijos. Atrodo, kad pats teatras tampa jėga, stabdančia spektaklį.
