Populiariai papasakoti istoriją - pavojingas dalykas, ypač, jei nėra pakankamai faktų ir pasakojimą tenka lipdyti iš pabirų fragmentų. Jais remiantis galima nuslysti nuo tiesos kelio ir pateikti netikslią, tačiau gerokai eiliniam skaitytojui/klausytojui priimtinesnę jausmus, o ne protą žadinančią istorijos interpretaciją. Ir tuo pat metu tai labai dėkingas dalykas, nes eiliniam piliečiui daug įdomiau atsiversti kokį nors Mikos Valtari „Sinuhę egiptietį“ nei istorijos vadovėlyje skaityti nuobodų pasakojimą apie faraonų dinastijas. Ir spėlionės, ar Elžbieta I-oji turėjo meilužių, žiūrint visą krūvą filmų apie raudonplaukę karalienę daug geriau padeda įsiminti jos valdymo peripetijas nei sausi faktai apie XVI a. Anglijos ir Prancūzijos kovas.
Lietuvos istoriją taip pat ne vienas savo atmintyje esame sulipdę iš legendų apie romėną Palemoną ir Gedimino sapną, Justino Marcinkevičiaus trilogijos ir romantiško pasakojimo apie Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilę, kuri neatsiejama dar ir nuo požeminio tunelio bei užuominų apie Aušros vartų Madonos panašumą į Barborą. Mat jas kur, tas turtingų ir galingų giminių kovas dėl valdžios, pasitelkiant intrigas ir pinigus, tikra karaliaus meilė - gerokai romantiškiau ir suprantamiau.
Iš tiesų nuoširdi valdovų meilė, pasibaigianti vedybomis - retas atvejis pasaulio istorijoje, bent jau gerokai retesnis nei santuoka dinastijos sustiprinimo vardan. Todėl ji tokia patraukli, tampanti įvairių istorinių dramų, romanų ir kino filmų ašimi, aplink kurią apsukamos lyg ir nereikšmingos valstybės istorijos peripetijos. Aplink tokią - romantišką - ašį savo „istorinio“ baleto „Barbora Radvilaitė“ siužetą apsuko ir choreografė Anželika Cholina. Pakviesta į Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatrą sukurti baletą „Pikų dama“, ji vis tik pasirinko kitą - ne mažiau dramatišką, bet gerokai artimesnę lietuvio sielai - istoriją. Nacionalinio teatro baleto trupės repertuaras klaustrofobiškas lietuviškai tematikai, jame dominuoja rusų autorių - kompozitorių ir choreografų - kūriniai pasakų arba Rusijos istorijos tematika, tad turime džiaugtis pirmiausia tuo, jog trupės vadovybė sutiko su choreografės siūlymu vėlgi rusišką kūrinį pakeisti lietuvišku.
Kūrinys buvo pakeistas, bet istorijos jame tiek pat, kiek ir Aleksandro Puškino „Pikų damoje“, iš kurios ne itin ką galime sužinoti apie jo meto Rusijos visuomenės gyvenimą. Spektaklio personažai pavadinti istorinių veikėjų vardais, programėlėje išvardinti ne tik pagrindiniai veikėjai - karaliai ir karalienės, abu Radvilos - Juodasis ir Rudasis, bet ir kiti didikai bei jų žmonos. Informatyvus tekstas apie Barboros Radvilaitės legendą, parengtas pagal Marijos Matušakaitės knygą „Karalienė Barbora ir jos atvaizdai“, galėjo tapti puikia kanva „išsiuvinėti“ savąjį Lietuvos istorijos matymą. Bet, atrodo, A.Cholina nepriėmė ištiestos pagalbos rankos ir tik dar kartą papasakojo Romeo ir Džiuljetos dramą.
Šalies, valdžios istorija scenoje net neapčiuopiama. Taip abu Radvilos tampa savotiškais Barboros „kūnsargiais“, kurių vienintelis rūpestis - sesers ir pusseserės moralė. Žygimantas Augustas veda sunkiasvorėje suknioje įrėmintą Barborą, ir Radvilos nusiramina. Bona Sforca, tarsi kokia stereotipinė anyta, nekenčia nei pirmosios marčios Elžbietos, nei antrosios - Barboros. Na ir, aišku, kaip visose tradicinėse meilės istorijose, tuomet, kai jau visi galėtų „ilgai ir laimingai gyventi“, pastaroji numiršta, palikdama vyrą begaliniame sielvarte. Jos atvaizdas atgimsta Aušros vartų Madonos auksiniuose apdaruose auksinių širdžių-votų fone.
Salė atsistojusi ploja. Kičas - lengvai suvokiamas, graudulingas ir blizga auksu. Ko dar reikia širdžiai užganėdinti?
Tačiau jei Lietuvos ir Lenkijos istorijos peripetijas paliksime nuošalyje ir spektaklio veikėjus pavadinsime Elze, Boni, Gustu ir Barbe, jis dėl to nenukentės. Beveik visi A.Cholinos spektakliais - apie vyrų ir moterų santykius, gan paviršutiniškai papasakoti ir pritaikyti populiariosios kultūros mėgėjams, kuriems teatras - pramoga. Nieko prieš tai neturiu, juolab, kad neretai choreografė tai daro labai patraukliai, lengvais spalvingais potėpiais, tik tuomet nereikia dangstyti savo pomėgio kalbėti apie vieną ir tą patį „lietuvišku krauju“ ir kviesti atsigręžti į Lietuvos istoriją.
Pagrindiniams spektaklio vaidmenims choreografė pasirinko su ja A|CH teatre jau dirbusius šokėjus, gerai žinodama jų galimybes ir braižą. Nepamirštamoji Ana rudenį sukurtoje „Anoje Kareninoje“ - Beata Molytė, deja, šįsyk neblykstelėjo nei išskirtiniu charakteriu, nei vaidmens kūrimo priemonėmis ar stipriu techniniu šokiu. Siečiau tai su mitologizuotu ir dėl to neturinčių ryškesnių akcentų Barboros paveikslu. Anos charakteris, žvilgsniai, elgsena yra smulkmeniškai aprašyti Levo Tolstojaus romane, tad ir balete „Ana Karenina“ buvo kuo pasiremti kuriant vaidmenį.
Vien tik epitafija apie Barboros gerumą, užuominos apie jos ligą ar legendos apie jos grožį nėra tai, už ko galėtum „užsikabinti“ ir sukurti scenoje pilnakrauję veikėją. Išskirtinai protingos, apsiskaičiusios, net šachmatais žaidusios moters įvaizdis pasakojant meilės nuotykius nepadėjo. B.Molytė atrodė nuoširdi, lengvutė, romantiška - tikra Džiuljeta, o tokį įspūdį dar sustiprino ant kūno spalvos triko plevėsuojantis „chalatėlis“ bei kai kurios duetų su Žygimantu pozos, tarsi atkeliavusios iš senojo Leonido Lavrovskio baleto. Jos šokyje dominavo arabeskai, aukšti mostai dešine koja, kabojimas ant mylimojo rankų ir gulinėjimas ant grindų. LNOBT baleto trupės fone B.Molytės šokiui trūko stabilumo, judesių švarumo. Gerokai supaprastinats šokio A|CH teatre stilius nacionalinio scenoje veikiau panėšėjo į trūkumą. Po „Anos Kareninos“ ir „Paikos mergaitės maldų“ (chor. Agnija Šeiko) esu tikra, kad šiai šokėjai artimesni yra dramatiški, o ne romantiniai vaidmenys.
Toks pat blankus scenoje yra ir Martyno Rimeikio sukurtas Žygimantas Augustas, toks peraugęs Romeo (beje, bemaž šio veikėjo bendraamžis), nors šokėjui scenoje netrūksta vyriško žavesio. Tačiau lygiai taip pat beveik nieko nežinant apie Lietuvos ir Lenkijos valdovo charakterio bruožus, tenka naudotis įprastomis iš klasikinio baleto pasiskolintomis klišėmis - pantomimos judesiais, eigastimi, pozomis, ir istoriškumui belieka priskirti elegantišką barzdelę.
 |
| Beata Molytė ir Martynas Rimeikis - Barbora ir Žygimantas. Martyno Aleksos nuotraukos. |
Nepadeda charakteriams sukurti ir gan neplastiška, „nepatogi“ choreografija. Galbūt norėdama kuo labiau nutolti nuo „grynosios“ klasikos ir būti šiuolaikiškesne, o gal sukelti erotiškesnes iliuzijas, choreografė verčia savo kūrinio veikėjus labai daug voliotis, raičiotis žeme (beje, tas pat buvo pastebima ir „Anoje Kareninoje“), o duetuose Barborą kaboti žemyn galva ir landžioti pro karaliaus tarpukojį. Pati nešokusi šiuolaikiniuose kitų choreografų kūriniuose, A.Cholina kūnu „nejaučia“ patogios šokėjui judesių eigos, todėl nelogiškos judesių sekos, atsitiktinės efektingos pozos, nesukelia takumo, muzikalumo jausmo, pagrindinių veikėjų šokis atrodo defragmentuotas. Be to, tai būdinga tik Barboros ir Žygimanto Augusto duetams, tarsi jie būtų atkeliavę iš kito choreografinio mąstymo, nes likusių veikėjų šokių choreogafija (gal todėl, kad daugiau duetų beveik nėra?) yra gerokai įdomesnė ir paveikesnė.
Kurdama charakterinių spektaklio veikėjų paveikslus choreografė rado daugiau spalvų, smulkių elementų, kurie padėjo išryškinti atskiras asmenybes. Ingos Cibulskytės Elžbieta Habsburgaitė atrodė trapi, liguista, nelaiminga. Pakirsta vyro neištikimybės, anytos paniekos ir pamintos garbės ji tapeno po sceną ant pirštų galų, tarsi nešdama skausmo naštą.
Nors Juodąjį ir Rudąjį Radvilas galima buvo atskirti tik pagal jų „žiponėlių“ spalvas, tačiau abu šokėjai - Andrius Žužžalkinas ir Gediminas Bubelis sukūrė įsimenančius, nors bemaž nesiskiriančius vaidmenis. Nei jų vaidybai, nei gerai atidirbtam judesiui nieko negalima prikišti. A.Žužžalkinas net ir klasikinio baleto charakteriniam personažui būdingas klišes sugebėjo sumaniai pritaikyti atskirose situacijose. Karaliaus Žygimanto senojo vaidmenį Aurelijus Daraškevičius sugebėjo sukurti vien tik jam būdinga majestotiška povyza, taupiais ir išraiškingais judesiais. Įsimintinas pasirodė ir rūmų juokdarys Stancikas (Daniilas Kolminas), kurio vaidmuo buvo labiausiai metaforizuotas. A.Cholinos pastatytas greta karalienės Bonos, jis veikė tarsi žaibolaidis, nukreipiantis karalienės pykčio žaibus reikiama kryptimi.
Tačiau ryškiausia asmenybe scenoje pasirodė Živilė Baikštytės suvaidinta Bona Sforca. Matėme dvilypę moterį - motiną ir karalienę, trokštančią valdyti sūnaus rankomis ir vienodai gerai nešiojančią ir karūną, ir mirtiną ginklą (anot legendos, Barbora mirė ne be Bonos pagalbos). Buvo įdomu stebėti jos išraiškingus, nors ir kiek ištęstus solo, rezgant pinkles. Vaidmuo buvo kuriamas ir judesiu, ir mimika, ir iškalbingomis kūno pozomis. Ko vertas vien jos ėjimas paskui Žygimantą Augustą, apsikabinusį Barborą - paniekintos ir užmirštos motinos tragedija.
Jau tapo įprasta, jog spektaklius A.Cholinai padeda sukurti Marijaus Jacovskio scenografija ir Juozo Statkevičiaus kostiumai bei grimas. Keliais elementais M.Jacovskis sugeba metaforizuoti visą spektaklio esmę. Ir „Barboroje Radvilaitėje“ tragišką meilės romantiką pranašauja du didžiuliai vienas į kitą žvelgiantys veidai. Čia sukaupta daugiau istorijos nei siužete. Du žmonės tarsi „įmūryti“ istorijoje, jų veidai primena antkapius, nes iš tiesų dabar liko tik tai. (Vyriškas veidas man labai priminė LNOBT generalinio direktoriaus profilį, bet gal tai buvo tik šviesų žaismas...). O kampuota arka scenos gilumoje tapo vartais, skiriančiais du pasaulius - Lenkiją ir Lietuvą, aristokratiją ir liaudį, būtį ir nebūtį. Pro ją visi ateidavo ir išeidavo, nuo jos viršaus Bona Sforca, pakilusi virš kasdienybės, stebėjo sūnaus poelgius.
Nusileidžiančios ir pakylančios svyruojančios kolonos scenoje sukūrė ir miško, ir tunelio, ir net nestabilios valdžios bei mirties vaizdus. Jos - vienas iš įdomiausių spektaklio „vaizdinių“ detalių, „pakylėjančių“ šiaip jau paprastutį siužetą į metaforų rangą, išplečiančios matymo kampą. Nežinau tik, kieno idėja buvo „įvilkti“ Barborą į Aušros vartų Madonos rūbą, tačiau šis elementas spektaklio pabaigoje pasirodė tiesmuku pataikavimu verksmingų istorijų mėgėjoms ir nesisiejo su kitomis scenografinėmis detalėmis.
J.Statkevičius šiame spektaklyje turėjo kur „pasiganyti“. Daugybė dažnai keičiamų kruopščiai sukurtų kostiumų pavertė spektaklį kostiuminiu „vaizdeliu“ ir visiškai nederėjo prie M.Jacovskio kurtos daugiaprasmės scenografijos. Nors spaudos konferencijoje dizaineris akcentavo, jog lenkai dėvėjo renesanso stiliaus apdarus, o lietuviai tada dar alsavo viduramžiais, tačiau scenoje ir vieni, ir kiti kostiumai, atrodo, vienodai trukdė šokėjams. Su šiais kostiumais ypatingai disonavo „džiuljetiška“ Barboros tunika, vis apsivejanti šokėjai aplink kojas arba užkrintanti ant veido, o sunkiasvorė karūnavimo suknia, kaip ir žaižaruojantys Bonos papuošalai, veikiau atrodė kaip reklaminio kičo elementai, atžygiavę iš kokios nors „Miegančiosios gražuolės“.
„Barborą Radvilaitę“ A.Cholina sukūrė pagal spektaklio dirigento Roberto Šerveniko jai pasiūlytą Stasio Vainiūno muziką. Choreografė gan sėkmingai ją suvaldė, kartais net atrodė, kad atskiros simfonijos cis-moll (op.27) dalys sukurtos specialiai spektakliui. Norint akcentuoti skirtingose šalyse vykstančius įvykius, į muzikinį audinį įterpti Henryko Mikołajaus Góreckio, Giovannio Pierluigio da Palestrinos ir kitų kompozitorių kūriniai. Kartais jų kaita rėžė ausį, tačiau choreografė savo tikslą pasiekė - perėjimai nuo vieno epizodo prie kito buvo itin ryškiai akcentuoti, neleido pasimesti tarp gan vienodų duetų ar masinių šokių.
Įdomiai, nors ir netikslingos, vien gal tik efekto vardan atrodė gyvai dainuojančio choro scenos, kiek ištęsti ir nuobodūs - medžioklės, dvaro šokių epizodai, Barboros ir Žygimanto Augusto duetai. Gyva muzika - ne įrašai, jos nesukarpysi reikiamos trukmės frazėmis. Tačiau visumoje A.Cholinos „Barbora Radvilaitė“ savo užmoju pasirodė tinkama LNOBT scenai, galinti įsilieti į bendrą teatro repertuarą.
Be to, šio baleto sukūrimas - nebloga reklama jau nurimusioms, bet vis tik aktualioms aistroms, kilusioms ryšium su Radvilų dvarvietės kasinėjimais Dubingiuose. Juk čia Barbora praleido nemažai laiko, laukdama Lenkijon iškeliavusio ką tik ją vedusio vyro.
