Tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ beveik kasmet į užsienio programą įtraukia darbą, kuriame pãtirtis žiūrovams kuria ne susidūrimas su gyvais žmonėmis, bet suprogramuotos technologijos. 2015-aisiais grupės žmonių su ausinėmis vaikščiojo po Vilnių ir bandė pamatyti puikiai pažįstamą sostinę žymiųjų „Rimini Protokoll“ akimis. 2017-aisiais žiūrovai migravo po „Kambarius be žmonių“, kuriuose veiksmą vaizduotėje inspiravo stilizuotos erdvės ir jose skambančių istorijų įrašai. 2018-aisiais atvykusius į renginį „Gal visi drakonai“ susodino konstrukcijoje, kurioje keisdamiesi vietomis klausėmės penkių iš keliolikos paraleliai ekranuose pasakotų istorijų. Šįmet žiūrovai pakviesti sėsti ant dviračių, užsidėti ausines ir važiuojant kur širdis geidžia, vykdyti telefone skambančias užduotis.
Didžiosios Britanijos menininkų komandos „Blast Theory“ kelionė „Ir tarė dviratininkas“ (Rider Spoke) pirmą kartą surengta 2007-aisiais. Vilnių jį pasiekė įgijusi beveik penkiolikos metų patirtį, vadinasi, šiandien tokios kūrinio formos aktualumas ir inovatyvumas stipriai kvestionuotini. Kita vertus, „Sirenos“ geriausiai žinomos kaip populiarių režisierių ir didelio masto spektaklių (pagal kasmetines finansines ir infrastruktūros galimybes) festivalis. Tad natūralu, kad konceptualesni kūriniai jį pasiekia rečiau ir vėliau - tam reikia paruošti kitokius lūkesčius turinčią publiką.
Kurį laiką vengiau „Ir tarė dviratininkas“ vadinti menine patirtimi. Vis dėlto, šiam įvykiui būdinga kūrybiška prieiga prie temos, personažo integravimas ir bendresnio nei asmeninis konteksto pristatymas. Vadinasi, patirtys dalyviams kuriamos meno priemonėmis. Vilniuje į kelionę žengė penkių žmonių grupelės, išklausę instrukcijas, kaip naudotis gautame mobiliajame telefone veikiančia programėle. Tuomet visi kas sau sėdo ant dviračio ir iškeliavo savo pasirinktais maršrutais. Įjungus programėlę ir pavažiavus keliasdešimt metrų, aktorės Airidos Gintautaitės balsas pasiūlė atsipalaiduoti, važiuoti kur patinka, tada išsirinkti vietą ir ten sustojus įvykdyti užduotį: susigalvoti vardą ir trumpai apie save papasakoti.
Toliau keliaujama panašiai - įvykdžius užduotį raginama važiuoti toliau, ieškoti vis kitos vietos: tai nuošalesnės, tai triukšmingesnės, tai tokios, kurioje patiktų būti tavo šeimos nariui. Pakeliui užduodami nauji klausimai, siūlantys apsvarstyti savo jausmus, prisiminti patirtis ir apie jas trumpai papasakoti. Beje, kiekvienas dviratininkas turi galimybę paklausyti anksčiau kalbėjusių keliautojų įrašų. Lygiai taip pat - apie tai įspėjama prieš išvykstant į trasą - įrašomi keliaujančiojo atsakymai, kurių, jei nepaprašysi ištrinti, vėliau klausys kitų kelionių dalyviai. Vadinasi, kurdamas spektaklį sau pačiam, kiekvienas tampa viso „Ir tarė dviratininkas“ proceso savo mieste bendraautoriu.
Telefono programėlėje žaidimas pavadintas „slėpynėmis“ - kaskart pasirinkę vietą, kurioje sustojame pamąstyti ir pasipasakoti, turime paspausti rodyklę su nuoroda „slėptis čia“. Paprastas sprendimas kuria intymumo pojūtį, kuris be papildomų priemonių galėtų ir neatsirasti - juk kelionę pradedame Vilniaus centre, vienoje atviriausių miesto teritorijų. Įdomu, kad nors „Blast Theory“ projektas kviečia iš naujo atrasti seniai pažįstamą erdvę, panašu, kad miestas pasitarnauja kaip tik priešinga kryptimi - jis tampa pažįstama, todėl saugia užuovėja situacijoje, kurioje žmogus skatinamas pažvelgti į save ir atvirai balsu pasakoti apie emocijas, aplankančias prisiminus atitinkamas patirtis. Su erdvės tyrinėjimu „Ir tarė dviratininkas“ siejasi taip mažai, kad jį paprasta pritaikyti bet kurioje teritorijoje. Jį inspiruoja vien tik kvietimai rasti nuošalesnę vietą, tylesnę, triukšmingesnę ir tankiau žmonių lankomą etc.
„Ir tarė dviratininkas“ galima pavadinti menine situacija, kviečiančia permąstyti asmeninį santykį su miestu per prisiminimus ir savijautą konkrečiose erdvėse. Regis, kad tikimasi, jog kiekvienas dalyvis pats susikurs valandos trukmės renginio dramaturgiją, nes klausimus visi gauname atsitiktine tvarka, be to, galime paįvairinti kelionę klausydamiesi kitų, taip pat atsitiktinai parinktų anksčiau „Dviratininką“ patyrusių žmonių atsakymų įrašų.
Prisipažinsiu, kad išklausiusi vieną atsakymą juo nesusidomėjau, tad nusprendžiau toliau nebeklausyti. Vis dėlto vieną kartą technologijos pačios pareikalavo išklausyti dar bent vieną įrašą ir tik tada leido keliauti toliau. Vadinasi, kelionė suprogramuota taip, kad jos metu nepasitenkintum vien savo patirtimis. Galbūt taip nuspręsta tam, kad dviratininkas netyčia nepraleistų kurios nors kūrėjų siūlomos patirties. O gal tam, kad žmogus neužsižaistų savo pasaulyje ir prisimintų, jog miestas ir jo apylinkės, net ir vieną individualios kelionės valandą, priklauso ne jam vienam.
Ar tokia patirtis praturtina? Manęs - ne. Tačiau ji itin maloniai meditatyvi, kad leistų nuoširdžiai atsipalaiduoti ir su džiaugsmu paskirti laiką koncentruotis į tai, ką jauti ir nori pasakyti pats, o ne menininkas. Už tai didelė dalis laurų tenka minėtam Airidos Gintautaitės balsui, tikinančiam, kad nėra kur skubėti ir nuolat švelniai bei raminamai kviečiančiam tęsti žaidimą, galvojant tik apie tai, kur veda paties dalyvio mintys, norai, pasąmonė. Tai yra malonu. Tai galėtų būti kiekvieno šiltojo sezono praktika Lietuvos miestuose.
