 |
| Spektaklio centre – Neringos Varnelytės vaidinama Fru Alving, o pagrindinis jos oponentas – Alekso Kazanavičiaus Pastorius. |
Jau beveik nebestebina, kai mūsų režisieriai nusprendžia, kad spektaklį publika turėtų stebėti scenoje, tačiau ne taip dažnai ryžtasi žiūrovus susodinti aplink vaidinimo aikštelę. Pasaulinėje teatro praktikoje toks būdas taikomas gana dažnai, nors net cirko meistrai pripažįsta, kad vaidinti spektaklį, kurį publika stebi ne iš vienos, o iš visų pusių, nepalyginti sunkiau. Publikos teismui pristatydami savo žymiausiu visų laikų norvegų autoriumi laikomo Henriko Ibseno dramos „Šmėklos“ interpretaciją, tokiam išbandymui kartu su Valstybinio jaunimo teatro aktoriais ryžosi jaunas režisierius Agnius Jankevičius. Režisieriaus ir aktorių naudai reikia pasakyti, kad su užduotimi „nenuskriausti“ nė vienoje pusėje sėdinčių žiūrovų susitvarkyta tikrai puikiai.
Spektaklio dailininkė Laura Luišaitytė Jaunimo teatro scenoje sukūrė jaukią atmosferą.
Vaidybos aikštelė įrėminta baltu namo karkasu, o keturi jo langai, kabantys keturiose skirtingose pusėse žiūrovams virš galvų, sukuria buvimo namo viduje iliuziją. Centre – steriliai baltas apskritimas, apjuostas žalsva juosta, ant kurios išrikiuoti mažyčiai nameliai čerpių stogais, iš kurių skinda jauki šviesa, ir bažnytėlė. Šioje nedidelėje erdvėje režisierius apgyvendino penkis šeimyninės dramos personažus, kuriuos publika gali stebėti iš itin arti.
Nors netenka abejoti Jankevičiaus erudicija, šiuo spektakliu režisierius, regis, neketino leistis į polemiką su ankstesniais „Šmėklų“ pastatymais ir nubraukęs storą daugybės skirtingų šios dramos analizių sluoksnį ėmėsi jos kaip kiekvienos kitos šiuolaikinės pjesės. Tačiau negalima teigti, kad visiškai aplenkė Ibseno dramoje keliamas problemas. 1881 m. pasirodžiusios „Šmėklos“ susilaukė daugybės kaltinimų dėl tuo metu neliečiamomis laikytų paveldimos venerinės ligos, santuokinės neištikimybės ir eutanazijos temų. Šiandieniame gyvenime šios temos aktualios, tačiau apie jas kalbama kur kas laisviau. Vis dėlto Jankevičiui įdomesnės pjesėje slypinčios melo padarinių ir gyvenimo džiaugsmo paieškų problemos. Nors visi Jankevičiaus spektaklio personažai stipriai šaržuoti, jie ir išvaizda, ir elgesiu nelabai skiriasi nuo praeivių gatvėje. Aišku, šiandieniniame kontekste jų gvildenamos problemos gali pasirodyti kiek romantizuotos, tačiau kita vertus, scenoje kuriama šeimos drama balansuoja ties santykių aiškinimosi riba.
Spektaklio centre – Neringos Varnelytės vaidinama Fru Alving. Dailininkės Luišaitytės jai parinktas 7-ojo dešimtmečio stiliaus kostiumas (platėjančios kelnės, raštuoti marškiniai, ilga prigludusi megzta liemenė) ir į didžiulį kuodą sukelti plaukai taikliai pabrėžia jos charakterį: Fru Alving vieniša, vien darbu ir meile sūnui gyvenanti, tačiau vis dar žavi našlė. Tai aplink ją ar dėl jos sukasi visų kitų spektaklio personažų gyvenimai. Tačiau dėl jos kaltės jie ir griūva.
Pagrindinis Fru Alving oponentas – Alekso Kazanavičiaus Pastorius. Nors kažkada atstūmęs jos meilę, dabar, po vyro mirties, jis yra ir artimiausias Alving bendradarbis, už jos vyro palikimą statantis prieglaudą. Kazanavičiaus Pastorius – komiškiausias spektaklio personažas: nors pats ne visai be nuodėmės, Pastorius greitas šventuoliška veido išraiška smerkti visus, bent kiek nepaklūstančius nusistovėjusioms normoms, ir grūmoti Dievo rūstybe. Jo moralistiniai postringavimai su nuolat priduriamu „Dieve, Dieve“, ilgainiui tampantys tiesiog bepročio ar fanatiko šėlsmu, dėl neadekvačių reakcijų ima kelti nemažai klausimų, į kuriuos atsakymus rasti sunku. Nors iš pradžių Kazanavičiaus Pastoriaus šaržas atrodo žavus, ilgainiui utriruota vaidyba ima erzinti ir atrodo, kad aktorius tiesiog nebežino, kur sustoti. Tuo tarpu Varnelytės Alving elgiasi, kaip jai patinka, ir visiškai neketina dėl to atgailauti. Baltajame scenos apskritime Pastorius su Fru Alving kovoja tarsi sumo imtynių ringe, stengdamiesi savo argumentų svoriu palaužti priešininką. Nesutrikdomos Fru Alving ramybės fone Pastoriaus karščiavimasis ginant savo vertybes atrodo itin komiškai, juo labiau kad ir pati Fru Alving jį nuolat ironizuoja, o niekad visko nepasakydama iki galo, kažką slėpdama įgauna nemažai pranašumo. Nepaisant gausybės nutylėjimų (o gal būtent dėl jų), Varnelytės Fru Alving yra ne tik centrinis, bet ir giliausias, labiausiai išjaustas, įdomiausias šio spektaklio personažas.
Sergejaus Ivanovo vaidinamas Osvaldas spektaklyje atstovauja Fru Alving praeities klaidų padariniams. Pirmą kartą svetainėje jis pasirodo vienomis trumpikėmis ir nors iš pradžių kiek suglumsta išvydęs pastorių, vėliau nebesidrovi ir pasikasyti tarpukojį. Osvaldas išlepintas motinos dėmesio, kurio negyvendamas su ja gavo mažiau, o Varnelytės Fru Alving nepraleidžia nė menkiausios progos jį pademonstruoti – pataikauja sūnui, beatodairiškai juo žavisi, apglobia neišmatuojamu rūpesčiu. Tačiau ir čia jai tenka susidurti su savo klaidų ir melo padariniais. Norėdama išventi Osvaldo kaltinimų, Fru Alving priversta papasakoti nepagydoma paveldėta venerine liga sergančiam sūnui, kad šį prakeiksmą palaidu gyvenimu jam užtraukė tiek metų idealizuotas jo tėvas, negana to, prisidėjęs ir prie Osvaldo kaip vienintelio išsigelbėjimo nusižiūrėtos Reginos gimimo.
 |
| Fru Alving ir jos sūnus Osvaldas (Sergejus Ivanovas). Erikos Čečytės nuotraukos |
Spektaklį pradedanti Rasos Marazaitės Regina – vienas neišbaigčiausių šio spektaklio personažų. Kiek prailgstančios spektaklio įžangos metu ji po vieną įneša kėdes, stalą ir kitus daiktus, o baigusi kažkodėl užtraukia „Marselietę“ ir ima mankštintis kilnodama tas pačias kėdes kaip svarmenis. Taip, matyt, akcentuojamas jos ruošimasis kelionei į Paryžių, kurią jai kadaise pažadėjo Osvaldas. Prie viso to dar pridedamas nuolatinis trumpų prancūziškų žodžių vartojimas (ko, regis, visiškai ir pakaktų). Marazaitės Regina – kiek gruboka provincijos mergina, siekianti bet kokia kaina iš jos ištrūkti. Tačiau apgirtusi nuo šampano taurės ji tarsi praranda kryptį ir nebeatgauna jos iki spektaklio pabaigos, nors Alving atskleista merginos gimimo istorija pakeičia ne tik Osvaldo, bet ir jos pačios tolesnį gyvenimą.
Fru Alving išpažintis apie daugybę metų slėptą palaidą vyro gyvenimą ir noras atskleisti sūnui tiesą tarsi šauksmas kalnuose išprovokuoja griūtį. Netikėtai pakitusi spektaklio stilistika ir „žaidimo taisyklės“ verčia šiek tiek suglumti. Gaisro scena, kurios pradžioje skamba šmaikščiai perdainuota grupės „Bloodhound Gang“ daina „The Roof is on Fire“, primena košmarišką sapną, pasikartojantį nebe pirmame režisieriaus spektaklyje. Galutinai sugniužęs, nes suvokia savo kaltę dėl užsiliepsnojusios prieglaudos, ant kelių šliaužiojantis Kazanavičiaus Pastorius tarsi apsikeičia vietomis su Sauliaus Sipaičio vaidinamu Ernstrangu: jis scenoje pasirodo nešinas kryžiumi, apkabinėtu pliušiniais žaislais ir naktipuodžiu. Dabar jau ne gerasis Pastorius gelbsti didįjį nusidėjėlį, o dievobaimingumą nuolat demonstravęs Ernstrangas pasiryžęs pasiaukoti dėl Pastoriaus. O Marazaitės Regina čia kažkodėl pasirodo kaip ilgaliežuvis riaumojantis monstras. Režisierius demonstruoja kitą personažų gyvenimo pusę, tarsi iškreiptame pasaulio vaizde atspindėdamas melo ir praeities klaidų padarinius.
Jankevičius išpildė dar prieš premjerą duotą pažadą suteikti žiūrovams galimybę šeimos dramą stebėti tarsi pro rakto skylutę. O užgesus spektaklio šviesoms likę šviesti mažyčiai nameliai lyg bylojo, kad taip dūžtančius likimus galima išvysti slapčia pravėrus ir jaukiausių bei „tvarkingiausių“ namų duris.
