Pastarųjų dienų tragiškų įvykių kontekste kalbėti apie lapkričio 12 ir 13 dienomis Menų spaustuvės Kišeninėje salėje įvykusią Rasos Niurkaitės spektaklio premjerą visiškai nepatogu. Sunku ne suvokti, koks bereikšmis atrodo noras analizuoti spektaklį, bet kartu ir rasti tinkamus žodžius tekstui apie jauną kūrėją, abejingą aplinkai, režisūrai ir aktoriams.
2013-ųjų gegužę Rasa Niurkaitė buvo pakvietusi į savo suburtos trupės „TRUpė“ spektaklį pagal Samuelį Beckettą „Laimingos dienos“, o 2014-ųjų rugsėjį - socialinio eksperimento „Interego“ premjeras. Šių spektaklių kūrybinė komanda - neprofesionalai, o žiūrovai - entuziastingi ir atlaidūs teatro mylėtojai. Stebina, kartu ir intriguoja faktas, kad Lietuvių filologijos ir reklamos bakalauro studijas Lietuvoje baigusi mergina, praleidusi profesionalaus teatro pradmenis, įšoko tiesiai į režisūros studijų magistrą Škotijoje. Nedrįsčiau abejoti studijų Karališkoje konservatorijoje kokybe, bet nemanau, jog dvylikos mėnesių intensyvus režisūros kursas leidžia sukaupti pakankamai žinių ir patirties racionaliam teatriniam debiutui.
2015-ųjų birželį spektaklio „20 sezonų“ eskizą su aktoriais iš Kenijos, Škotijos ir Norvegijos Rasa Niurkaitė pristatė Glazgo mieste, festivalyje „On The Verge“. Rudenį „Atviros erdvės” programoje repeticijos tęsėsi Lietuvoje: režisierė čia dirbo su aktoriais Aldona Janušauskaite, Agne Ramanauskaite ir Dainiumi Jankausku.
„20 sezonų“ - refleksija apie sceną paliekančių ir niekam nebereikalingų trijų šokėjų patirtis ir sentimentalius prisiminimus. Pačios režisierės rašytoje pjesėje naudojama biografinė medžiaga, surinkta pokalbių su baleto artistais Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje metu. Temą autorė plėtoja, dėliodama trijų skirtingų personažų istorijas. Svarbiausia spektaklio kūrimo priemone režisierei tampa jos parašytas tekstas, personažus ji pavertė tipais, atkartojančiais tą tekstą ir sugalvotą emociją. Šokėja Julija (Agnė Ramanauskaitė) karjerą metė pačiame zenite, dirba aprengėja teatre ir stebi sceną iš užkulisių, Tomas (Dainius Jankauskas) didžiąją sceną paliko, patyręs traumą ir įsidarbino telekomunikacijos įmonėje, Ana (Aldona Janušauskaitė) - garbaus amžiaus moteris, vis dar sapnuojanti sceną ir ilgą laiką prisiminimus apie pasibaigusią karjerą skandinusi alkoholyje. Tik spektaklyje istorijos niekaip neišlieka dokumentiškos ar tikros - tekstas abstraktus, perdėtai sentimentalus, nešantis liūdesį ir gailestį menininkams, blaškomiems apsisprendimų kryžkelėse.
Aktorių išgyvenimai ir noras juos reflektuoti nėra nauja tema lietuvių teatre. Nors, tenka pripažinti, kad spektakliai apie teatrą veikiau priminė kūrybines laboratorijas, trumpalaikius ir nevaisingus bandymus į diskusijas įtraukti sociumą, kuriam ši problematika dar svetima ir nepatraukli. Vienas pavyzdžių - Ievos Stundžytės 2012-aisiais pristatytas spektaklis „Ofelijos“. Režisierė savo sukurtoje pjesėje kalba apie teatrą, apie moteris jame: stereotipinį požiūrį, menkinantį aktorę moterį, konkurenciją, karjeros trumpalaikiškumą, kurį stabdo motinystė ir aktorės amžius, sekinantį finansinį nestabilumą, kritiką. Beveik analogišką temą nagrinėjo ir Simona Biekšaitė su bendrakurse iš Norvegijos Marit Sirgmets (meninkių duetas „GutsUnited“) Naujosios dramos dienose 2014-aisiais pristačiusios socialinį spektaklį „Džuljetos“. Tai buvusių Džuljetų, o subrendus - niekam nebereikalingų aktorių išgyvenimų teatre dokumentika. Spektaklio „Džuljetos” atveju dramaturgija tapo asmeniškų pokalbių su devyniomis aktorėmis įrašai. Scenoje prieš žiūrovų akis eilute sėdinčioms aktorėms netariant nė žodžio „perskaitoma“ pjesė: jokio veiksmo, personažų ir melo. Spektaklio dokumentiškumą dubliavo ir scenos galinėje sienoje rodoma projekcija, dokumentinio filmo iš gyvūnijos pasaulio transliacija. Atrodo, kad vienintelė įmanoma galimybė moterims kurti aktualiomis temomis - pačioms rašyti, konstruoti ar savitai interpretuoti dramaturgiją, aplink save buriant bendraminčių komandą.
Regis, tuos pačius kūrybos principus bandė rinktis ir Rasa Niurkaitė. Tačiau neturėdama konkrečios spektaklio idėjos, vienplaniškai pažvelgusi į temą ir nepateikusi konkrečių užduočių aktoriams, režisierė paliko jiems tik vieną kelią - pakartoti patiems gerai pažįstamus vaidmenis, sceninius prisitaikymus ir intonacijas. Taigi galimybė aktoriams ir žiūrovams pereiti prie personažų patirčių analizės, bendros diskusijos apie teatrų mašinerijos absurdiškumą ir jų funkcinę būtinybę visuomeniniame kontekste lieka neišnaudota. Ilgą laiką pati vaidinusi ir režisavusi mėgėjų teatre, Rasa Niurkaitė dar nemoka atsispirti naiviai mėgėjų teatro specifikai, kūrybiškai ir tiksliai veikti scenoje. Žiūrovas jos spektaklyje paverčiamas abejingu stebėtoju/klausytoju. „20 sezonų“ prasideda ir baigiasi ta pačia emocija, tuo pačiu garso įrašu, ta pačia viltimi, jog kada nors visgi režisierės debiutas įvyks.
Nuo 2003-ųjų vykdomo “Menų spaustuvės” projekto jauniesiems menininkams „Atvira erdvė“ organizatoriai siekia suteikti sąlygas režisieriams prisistatyti/bandyti/klysti profesionalioje scenoje. Karališkosios Škotijos konservatorijos magistrantės Rasos Niurkaitės „20 sezonų“ - šio projekto dalis. Tenka nostalgiškai prisiminti Agniaus Jankevičiaus, Dalios Jokubauskaitės, Artūro Areimos, Vido Bareikio ir kitų režisierių įspūdingus teatrinius debiutus bei svarstyti, kodėl praėjus tiek laiko vienų debiutantų spektakliai dar nardo prisiminimuose, o kiti nugrimzdo atmintyje. Asmeniški išgyvenimai, diskusijos, pamatinių moralės taisyklių kvestionavimas - tai, kas mus skiria nuo gyvūnų. Natūrali atranka vyksta ir gamtoje, ir teatre. Drąsiausi šįkart laimi!
