Kultūros semiotikas Jurijus Lotmanas tekstą vadina ne tik naujų prasmių generatoriumi, ypač svarbus jo gebėjimas kondensuoti kultūrinę atmintį: „Tekstui būdinga savybė išsaugoti prisiminimą apie prieš tai buvusius kontekstus. Suma kontekstų, kuriuose šis tekstas įgauna apibrėžtumą ir kurie tam tikru būdu inkorporuoti jame, gali būti vadinama teksto atmintimi.“ Pasvarstykime, kiek šie teiginiai aktualūs šiuolaikiniam teatrui, kiek atliepia meninius jo kontekstus, ar pritaikomi analizuojant teatro pastatymus, įkvėptus vizionieriškų, ateitį numačiusių, nujautusių tekstų.
Režisierius Gintaras Varnas naujausiame savo spektaklyje „Puikus naujas pasaulis“ pagal Aldouso Huxley'o to paties pavadinimo knygą (Brave New World, 1932) kelia klausimus ir apie rašytojo įžvalgų neblėstantį aktualumą, rezonavimo su dabartimi fenomeną. Analizuojant šią Valstybinio jaunimo teatro premjerą, išskirtinę viso naujojo teatrinio sezono kontekste, atsakymų vertėtų ieškoti praeityje. Įdomu, kad amžininkai Huxley'o knygą vadino ir niūria ateities visuomenės, pavergtos aukštųjų technologijų, vizija, ir piktu literatūriniu šaržu, romanu, polemizuojančiu su fantastikos tėvo Herberto George'o Wellso kūryba. Būta net kaltinimų plagiatu, primenant Jevgenijaus Zamiatino antiutopiją „Mes“. Šiaip ar taip, kuo daugiau epitetų prilipdoma, kuo didesnis triukšmas dėl knygos sukeliamas, tuo geresni prekybos ja rezultatai.
„Puikus naujas pasaulis“ nuo pat pasirodymo buvo ir liko bestseleris, prisiviliojantis vis naujų skaitytojų. Huxley'o aprašyta nenutrūkstama pramonės revoliucija, neregėtas gamybos bumas, masinės kelionės lėktuvais, kultūros ir mokslo pažanga su elgesio psichologijos perversijomis, su gąsdinančiais genetikos eksperimentais audrino žmonijos protus per visą praeitą amžių. Gaila, tačiau Lietuvoje Huxley'o pranašystės atsidūrė kultūros paraštėse. Už lango 2021-ieji, o mes dar tik bandome apžvelgti jo romaną amžininkų kūrybos kontekste arba krūpčiojame, tame be gailesčio kritiškai XX amžių atspindinčiame veidrodyje atpažinę save. Tarsi vis dar būtume sociumas, primenantis George'o Orwello aprašytą visuomenę. Atrodo, tokį atsilikėliškai apgailėtiną status quo bando keisti Jaunimo teatras, šį sezoną pradėdamas „Puikaus naujo pasaulio“ premjera.
Gintaras Varnas rugsėjo 3 d. žiūrovams pristatė spektaklį pagal romaną, kurio autorius tvirtino: „Pats patikimiausias vaistas nuo iliuzijų - žvilgsnis į veidrodį.“ Kadaise, 2009 m. balandžio 4 d., Jaunimo teatre per „Šekspyriados“ premjerą režisierius priminė, kad Shakespeare'o tekstai yra amžini, nes tai visraktis, „atrakinantis“ pačias sudėtingiausias psichofizines šiuolaikinės asmenybės paslaptis, o teatro priedermė - „Laikyti veidrodį prieš gamtą“. Manyčiau, abu šiuos pastatymus vienija ne tik totali aistra šekspyriškai pasaulio sanklodai, ne tik drąsa žvelgti į veidrodžius, atskleidžiančius nuogą tiesą, bet ir Varno pašaukimas ugdyti jaunus talentus. „Šekspyriada“ į sufitų šviesų epicentrą tąkart atvedė aktorius Ainį Storpirštį, Marių Repšį, Vainių Sodeiką, Dovydą Stončių. „Puikiame naujame pasaulyje“ savo žvaigždžių valandos sulaukė dar vienas Meistro išleidžiamas aktorių kursas. Šįsyk laurų vainikas atitenka Matui Sigliukui, jautriai, bet lakoniškai, be jaunatviškų sentimentų, be perdėtos patetikos suvaidinusiam Laukinį Džoną. Jo bendrakursiai ir veržlus teatro jaunimas irgi ištraukė laimingus bilietus, nes įkūnija pastaruoju dešimtmečiu, ko gero, ryškiausią, sprogstamąjį mišinį primenančią elitinės visuomenės Alfa grupę. Režisierius iškėlė uždavinį jauniesiems aktoriams maksimaliai tiksliai suvaidinti iki tobulybės estetizuotą minios kūną, parodant, kaip masinė sąmonė ištirpsta šiuolaikinių narkotikų bei totalios ideologijos debesyse.
Aną šimtmetį Huxley's, neslėpdamas paniekos, vadino „triukšmo amžiumi“. Įsiklausykime: šiuolaikinė civilizacija yra „organizuotas meilės išnaikinimas“, o reklama - „organizuotas bandymas sužadinti ir sustiprinti geidulius“. Dauguma žmonių yra pavergti įvairių stabmeldystės ir pseudoreligijos formų, meldžiasi pažangai, naujausioms technologijoms, o svarbiausia - garbina nacionalizmą, nesusimąstydami apie pasekmes. Ar tik ne šie pranašiški teiginiai įkvėpė lėlių dailininkę Juliją Skuratovą, kostiumų ir grimo dailininką Juozą Statkevičių, scenografijos dailininką Vytautą Narbutą, šviesų dailininką Simą Sirutavičių, o ypač videomenininką Rimą Sakalauską?
Pagrindinį scenografijos karkasą režisierius sunėrė iš videoklipų estetikos - klipai, laužantys standartines moralės normas, asocijuojasi su praėjusio amžiaus 10-uoju dešimtmečiu, įpratinusiu žiūrovus prie nupudruotų, išblizgintų reklamos kadrų. Ypač sudėtingas vizualinis iššūkis teko scenografui, turėjusiam nedidelėje Jaunimo teatro scenoje perteikti megalopolio tūrius, vaizdinius, energiją, ritmiką. Keista, kad tos pačios kartos atstovai - režisierius Varnas ir scenografas Narbutas - pirmąkart susitiko bendram pastatymui, bet abu sėkmingai suvienijo jėgas, kurdami totaliai puikaus naujo pasaulio viziją.
Mokslininkų šeimoje augęs Huxley's garsėjo kaip nepagarbus aštrialiežuvis, išjuokęs religiją, amžininkų vadintas „žmogumi, nekentusiu Dievo“. Romano „Puikus naujas pasaulis“ parašymas sutapo su ilgo dievoieškos kelio pradžia. Empiriškai atradęs dvasingumą, išbandęs įvairiausias dvasines praktikas, galiausiai tapo „mistiniu emigrantu“, sėkmingai išnešusiu kailį iš karo liepsnų apsiaustos Europos. Pasirinko Jungtines Valstijas: „Amerika išlieka vienintelė pasaulio šalis, kurioje niekada nebus revoliucijos. Neturiu nė menkiausio noro atsidurti revoliucijos ugnyje: didingi įvykiai yra siaubingi ir niūrūs. Siaubingi, nes jie gali tave pražudyti; melancholiški, nes jie naikina minties laisvę. O mūsų gyvenime nėra nieko svarbesnio už laisvą mąstymą; pagarbos nusipelno tik žmonės, gebantys laisvai mąstyti. Visi kiti yra bepročiai, kurie persekioja savo šešėlį ir yra pasirengę bet kuriuo metu griebtis smurto.“
Aktorius Vytautas Anužis spektaklyje įkūnija būtent tokį personažą, kuris net ribinėmis aplinkybėmis įstengia laisvai mąstyti. Paradoksalu, tačiau tam reikia tapti arba šio pasaulio valdytoju, kaip Anužio vaidinamas Mustafa Mondas, arba užaugti aborigenų rezervate, kaip buvo lemta Sigliuko Laukiniam Džonui, kuris gelbsti savo sielą, skaitydamas Shakespeare'ą. Spektaklyje šie du personažai simbolizuoja patį Huxley - jaunuolis, naiviai tikintis amžinosiomis vertybėmis, aistringai jas ginantis, dėl jų pasirengęs net nusižudyti, ir brandi asmenybė, atsisakanti pasaulietinio gyvenimo, kad galėtų tarnauti tiesai ir žmonijai. Keista, tačiau šiame puikiame naujame pasaulyje tokia prielaida neatrodo patetiška, o idealai - tušti, nors gal būtent dėl to ši antiutopija ir yra tokia sukrečianti...
„Kultūros barai“
