Kauno miesto kamerinio teatro spektaklis „Superherojai“ - tikrų paauglių istorijų koliažas, skirtas tikslinei auditorijai, jaunajai kartai, bei jos problemų permąstymui, (savi)refleksijai.
Režisierė Loreta Vaskova ir dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė atliko tyrimą: ėmė interviu iš skirtingai socialinei aplinkai atstovaujančių paauglių, gyvenančių įvairiose Lietuvos vietovėse. Jų pasakojimai tapo spektaklyje kuriamų situacijų pagrindu. Rašydama teatrui Labanauskaitė dažnai kuria tekstus iš tyrimo būdu surinktos medžiagos ir renkasi socialiai jautrias temas: prieš keletą metų Kaune kartu su režisieriumi Vidu Bareikiu sukūrė moterų homoseksualumą ir jo priėmimą reflektuojančias „Žalgires“, Šiauliuose su Monika Klimaite žiaurumo ir agresijos formas analizavo spektaklyje „Išrinktieji“. O kūrinio „Superherojai“ pavadinimas pasiskolintas iš komiksų, į juos dramaturgė gręžiasi ne pirmą kartą - ji rašė libretą režisierės Dr. GoraParasit komiksų operai „Alfa“, transformavusiai jų estetiką teatro scenai.
Bendradarbiaudamos spektaklio kūrėjos iš atrinktų pasakojimų išgrynina pagrindines paauglius kamuojančias problemas ir jiems aktualias temas. Daugiausia dėmesio sutelkiama į santykių temą: santykius su tėvais, draugais (priešais) bei pirmuosius romantinius ryšius. Pasak kūrėjų, spektaklyje siekiama parodyti skirtingiems požiūriams atstovaujančius paauglius. Nors scenoje kuriami itin kontrastingi „personažai“ - nuo moksliuko iki žiauraus nusikaltėlio, - tačiau, kaip jau darosi įprasta, dominuoja sunkesnių problemų turintys paaugliai bei šių „herojų“ aplinka: alkoholizmas, narkotikai, fizinis bei psichologinis smurtas šeimoje ir už jos ribų, socializacijos centrai, nuolatinis „bendravimas“ su policija ir galiausiai kalėjimas. Norisi tikėti, kad šie paaugliai nėra ir netaps dominuojančia mūsų visuomenės grupe, nors dėl jų poelgių apie juos kalbama daugiausia. Įsivaizduojant potencialų šio spektaklio žiūrovą, paauglį, kuriam skiriamos šios istorijos, vargu ar galima tikėtis, kad jis priklausys būtent minėtai aplinkai. (Nekalbant apie pavienius atvejus, kai į spektaklį atkeliaus mokytojų ar kitų įstaigų atstovų lydimos jų grupės.)
Žiaurumo ir negatyvumo prisodrintos istorijos, reikia pripažinti, artimesnės ir patrauklesnės teatrinei raiškai nei, sakykime, sunkiau apčiuopiami maratonus organizuojančių ar bibliotekoje dienas leidžiančių paauglių problemų niuansai. Polinkis į kraštutinumus būdingas daugeliui skirtingas socialines grupes reflektuojančių spektaklių. Tarkim, jeigu kalbama apie emigrantus, tai dažniausiai bendraujančius tik keiksmažodžiais, vemiančius per kelto bortą arba miegančius po tiltu kartoninėje dėžėje. Vėl kyla klausimas, ar jie patys tampa spektaklio auditorija, ar jų gyvenimo tragedijas stebi tik tie, kurie save suvokia kaip gerokai pranašesnius. Grįžkime prie „Superherojų“: gali nutikti, kad palankesnei socialinei aplinkai priklausantis spektaklio žiūrovas šiose istorijose matys ne save, bet šalia esančio bendraklasio, tapusio mokyklos (anti)herojumi, projekciją. Tai gali sukelti empatiją, bet taip pat ir reakciją: „žiūrėk, čia kaip tas iš spektaklio“.
Žinoma, spektaklyje prisiliečiama ir prie universalesnių, didesnei daliai paauglių aktualių temų. Tarkim, socialiniuose tinkluose romantiškam santykiui užmegzti vartojama specifinė, lakoniška kalba atpažįstama ir artima daugeliui žiūrovų. Panašių reakcijų sulaukė ir vienos iš veikėjų istorija apie pernelyg liberalių pažiūrų tėvus bei patiriamą nejaukumą, jiems bandant itin atvirai bendrauti.
Kadangi spektaklis sudarytas daugiausia iš autentiškų istorijų, buvo netikėta girdėti itin skirtingas paauglių „kalbas“, matyt, nulemtas ne tik socialinės aplinkos, bet ir geografinės vietovės. Kai kurie pasisakymai („durnas kvadratu“; „nieko negirdžiu, per radiją kalbu“) skamba kaip citatos iš kelių dešimtmečių praeities. Kitais atvejais sakiniai atrodo neorganiški: „nu, tipo, mes gėrėm alkoholinius gėrimus“, „pasiūlė (...) psichotropinių“. Tokiame tekste išliko per interviu apklaustųjų noras pateikti save iš „taisyklingesnės“ pusės.
Skirtingų istorijų herojus spektaklyje kuria jaunosios kartos aktoriai Kamilė Petruškevičiūtė, Mantas Bendžius ir Šarūnas Januškevičius. Situacijų, dialogų bei monologų gausą jie perteikia gyvai ir nuosekliai, kurdami skirtingas istorijų nuotaikas: nuo tarp socializacijos centrų ir globėjos namų migruojančios paauglės atvejo, teismo proceso inscenizacijos iki merginų konflikto, įvilkto į vesterno žanrą. Emilijos Višinskaitės sukurtoje erdvėje vykstančias skirtingas scenas atskiria bendras kompozitoriaus Dominyko Digimo, šviesų dailininko Tomo Zinkaus ir choreografės Indrės Puišytės-Šidlauskienės darbas, kiekvienai situacijai sukuriantis įtraukiantį ritmą. Spektaklyje greta teksto nemažai dėmesio skiriama ir aktorių judesio raiškai bei jų atliekamiems muzikiniams fragmentams. Dainų pasirinkimai, kaip ir istorijos, pasižymi kontrastingumu: nuo Johno Denverio iki Mikos.
Apskritai personažų istorijos bei jų gyvenimo fragmentai perteikiami be vertinimo, kritikos, režisierės ar aktoriaus asmeninio požiūrio į paauglių veiksmus, tačiau kai kuriose scenose jaučiamas kitoks aktorių santykis su kuriamais „herojais“: ironiškas žvilgsnis, kartais peraugantis net į parodiją.
Vis dar mažai dėmesio sulaukiančiai, dažnai teatro erdves aplenkiančiai paauglių auditorijai skirto spektaklio „Superherojai“ forma patraukli, aiški ir nereikalaujanti išankstinio pasirengimo.
