Apie Yanos Ross spektaklį įdomu galvoti, o tai, kas galėtų būti yda, yra stilistinė jo ypatybė – neišbaigtumas, kažko daugiau trūkumas, fragmentuota sujauktų jausmų išraiška.
Yana Ross dar nuo „Bembilendo“ laikų mėgsta [i]kempą[/i], kičą ir blizgučius. <…> Ir vis dėlto [„Apmąstant omarą“] trūksta kažkokios visumos, koncepcijos, aiškesnės postmodernaus balagano ašies.
Iš Yanos Ross ir bendrakūrėjų spektaklio matyti, kad jiems svarbesnė etika, o estetika, t. y. raiškos priemonės, nepaisant originalumo ar subtilumo, pajungiamos turiniui tiesiausiu būdu ištransliuoti.
Nors remiasi ir vaizduoja tradicijas, iš tiesų „Omaras“ kalba apie kančios fenomeną. Tiksliau, apie kančią kaip fenomeną, turintį neribotą išraiškos formų įvairovę.
Judėjimas tarp įvairių teatrinės iliuzijos kūrimo ir griovimo registrų yra viena pamatinių spektaklio „Apmąstant omarą“ poetikos priemonių, įtraukiančių į aktyvų dalyvavimą ir žiūrovus.
Omarais tampame ir mes. Ar galime save įsivaizduoti tame verdančiame vandenyje. Ar galime pripažinti, kad jau jame esame ir kad visi mūsų fiziniai ir nervų „perkaitimai“ yra ir mūsų būsena, ir jos priežastis.
