Aleksandro Špilevojaus spektaklis „Jona“ artimas pastarojo meto latvių teatro tendencijoms: apie įvykius bei savijautas čia daugiau pasakojama nei rodoma.
Lėlės, išėjusios iš meistro dirbtuvės, pradeda gyventi scenos gyvenimą ir net tada, kai jų istorijų nebelieka repertuare, pažvelgus į lėles atgyja su jomis susiję prisiminimai.
Tampa akivaizdu, kad režisierius nebando nieko išradinėti, o remiasi metodais, kuriuos būtų galima pavadinti klasikiniais ir siekia sukurti žiūrovui patirtį labai tradicinėmis teatro priemonėmis.
Ką ši kurtinantį garsą, chaosą, emocijų pliūpsnius sujungusi simfonija liudija mums, apie mus? Kad kartais degame. Taip, kad dūmai ne tik akis graužia, bet, rodos, sielą iš kūno išrūkys.
„Metamorfozėje“ svarbi ne Kafkos literatūra ar šalia jos vis iššokančios, režisieriaus mintis apie pasaulį ir žmogų įvaizdinančios mizanscenos, bet jas jungianti žmogaus-gyvulio tema.
„Fragmentas“ – tai grynojo teatro išraiška, leidžianti publikai ne klausytis pasakojimo, o stebėti išryškintas detales, kurių teatrališkumą kasdienybėje praleidžiame pro akis.
Naudojantis spektaklio „Fossilia“ metafora – atsiminimuose užfiksuotas gyvenimas užlieja dabarties žmones kaip banga, už kurios tęsinį atsakingi jie patys.
Šokio filosofijos kryptimi pastaruoju metu ir suka Vytis Jankauskas, bent antrą spektaklį iš eilės kuriantis veikiau kaip mąstymo erdvę, o ne žiūrovišką scenos kūrinį.
Pjesė kalba ne apie šiandieninį karą, tačiau skamba taip, lyg būtų parašyta ką tik. „Šeimyninės scenos“ rodo karo paveiktą visuomenę. Arba: visuomenę, kuri pateisina karą.
