Kartais atrodo, kad spektaklis suskils į atskirus vitražo gabalėlius, bet jie vėl susiklijuoja, aplinka ima plėstis, visos paralelinės temos sudaro sodrų pasaulį, restauruojantį Kanto laikus.
Reikia labai įtempti valią, kaip sako spektaklio Kantas, norint įžvelgti pjesės aktualumą. Todėl sakyčiau, kad Koršunovas su Mažojo teatro aktoriais ir komanda iš pjesės ne tik išsiurbė visus vertingiausius syvus, bet ir kilstelėjo ją.
