Nijolė Narmontaitė kalba dviem būdais: pasakoja asmenines patirtis, įspūdžius; rezonuoja kitų mintis. O pateiktos kasininkių papasakotos situacijos – svarus argumentas teigiant gyvenimo ir teatro persidengimą.
Kompozitoriui svarbiausia buvo čigonė Azučena – jai visoje Italijoje ieškojo tinkamo balso, tik dėl jos „Trubadūro“ premjerai pasirinko teatrą Romoje. Jovita Vaškevičiūtė – tokia Azučena, kokios troško Verdi.
Naujasis „Spragtukas” – visų pirma reginys. O juos Vilniaus publika mėgo nuo pat XIX a. pradžios. Tai didelis scenografo ir kostiumų dailininko Viačeslavo Okunevo darbas
Šis darbas tarsi neturi nieko bendra su viena aiškia mintimi, kurią kūrėjai lyg ir konkrečiai norėtų pasakyti. Net ir spektaklio aprašuose mes regime srautinę žmogaus impresiją apie gyvenimą…
Galbūt skaitytoją, norintį pažinti OKT, piktins matymas visa ko per Zelčiūtės suvokimo prizmę. Bet žodžiai „tiesiog patikėkite“ – pasiūlymas, kaip, ko gero, geriausia būtų skaityti šią knygą.
Per mažai trapumo pirmajame veiksme, per mažai elegancijos, aristokratiškumo antrajame. Kitą vertus, artistams sudėtinga šioje grožio ir saldumo karalystėje įsiterpti su dramatiškesnėmis inspiracijomis.
„No Theatre“ mėgina perinterpretuoti Camus meilės temą, ją mėgindami inkrustuoti nelaimingos queer meilės užuominomis (ir, reikia pridurti, praplečia nepadoriai skurdžią lietuvių queer teatro teritoriją).
Manau, kad šiuolaikinėje operoje ir kine siužetas – barokinės-romantinės epochos palikimas – atlieka patį paskutinį vaidmenį. Simbolinės naracijos, poetinis deklamavimas, vaizduotės misterija priartina mus prie gilesnės (kaip spėjama) viduramžių ar antikos laikų dvasinės patirties
„Savižudis”, prasidėjęs kaip vodevilis, greit virsta farsu, kuris sudėtingai kristalizuojasi ir tampa tragedija. Ją, pasislėpusią po farso situacijų mažareikšmiškumu ir komizmu, išreikšti labai sunku, ne kiekvienam meistrui įkandama.
