Žvelgiant į iškiliausius lietuviškus „Vyšnių sodus“ akivaizdu, kad tik ką gimęs Jaunimo teatro spektaklis turėjo būti pirmasis pagal eilę, ir tik vėliau – Rimo Tumino, Eimunto Nekrošiaus ir Kristiano Smedso
Kai kuriuos personažus režisierius išskiria labai ryškiai, drastiškai, o kitus interpretuoja nepateisinamai blankiai. Atrodo, kad nesiekta jų suderinti, suburti į ansamblį, o Čechovas be ansamblio – sunkiai suvokiamas.
Neabejoju, kad šiek tiek nuliūdo tėvai, kurie atvedė savo vaikus tikėdamiesi pasimėgauti NASA vaizdų kaleidoskopu. Kūrėjai tyčia nenaudojo realių nuotraukų. Kaip tik todėl daugelis vaizdų iš tiesų įspūdingi.
Stanislavskiškoji psichologinė vaidybos tradicija nėra joks blogis, tačiau kolektyviniame kūrinyje, siekiančiame išsakyti asmenines pozicijas, griauti įprastus teatrinius standartus, tokia vaidyba įneša falšo, melo elementą.
Tas Onegino kriokimas, apsikabinus Tatjanos kojas finalinėje scenoje! Kažkas plaukia iš jo psichikos gelmių, bet tą simbolizuoja laukinis neartikuliuotas kriokimas.
Varšuvoje ir Londone režisieriai akcentavo bendraklasių prisiminimų, pereinančių iš liudijimų į išpažintis, kalbą, santūriai naudodami dekoracijas, butaforiją bei vaizdinius simbolius, o Ross sukūrė tikrą reginį.
Tikėtis nepriekaištingo spektaklio iš tokios jaunos komandos būtų kiek per drąsu. KJT akivaizdžiai auga, aktoriai gauna vis įdomesnių iššūkių. Bent taip atrodė iki naujausio teatro darbo „Sudie, idiotai!“.
Aktoriams būdingas uždaras „bendraminčių“ būrelio fenomenas. Vadinasi, jie visuomenės nebeatspindi, jie parodo tik save. O jei teatre visuomenė neatsispindi, šakės teatrui kaip demokratiškam menui.
„Kornetas“ pastatytas kukliame Europos pakraščio teatre vien vietinių menininkų pajėgomis. Ir tai išties unikalu. Vertėtų padėti jam būti pastebėtam tarptautinėje meno rinkoje. Vilnius „Kornetui“ per ankštas
