Jo teatrinė kūryba visada yra apie žmogaus daugialypiškumą. „Kovos klubas”, „Nematomi monstrai”, „Mr. Fluxus” pasakojo, kad žmogus iš tiesų sudarytas iš daug asmenybių. Kaip ir „Geras žmogus iš Sezuano”.
Jei žiūrovas apie Tuminą jau kažką žinojo – nesužinojo nieko daugiau. Jei nežinojo – vargu ar nebūtų to paties radęs populiarių žurnalų ir dienraščių archyvuose. Iš tiesų tokių filmų televizijoje sukuriama daug.
Šen Te tabako krautuvėlė čia primena iš stoties ar turgaus atvilktą laikiną stiklo paviljoną, Šu Fu kirpyklos interjeras – grožio salonus, kur apsikirpti kviečiama už 5 litus. Jums pasirodė, kad scenografija klaiki? Ne, tai klaikus pasaulis, kuriame gyvename.
Bernhardui rūpi teatro tema, gyvenimo ir teatro santykis, tačiau į apsikrėtimą teatru jis žiūri kaip į grėsmę. O Tuminui teatras – išsigelbėjimas, vienintelis įmanomas egzistavimo būdas.
Aktoriams nereikia „įlįsti į personažo kailį“, jį demonstruoti ar demaskuoti – jie mąsto savo mintis, tik kalba personažo žodžiais. Aktorius čia turi daug daugiau vietos ir erdvės nei personažas.
Tris kūrinius, sujungtus į vieną, įvardyčiau kaip puikų LNOBT repertuarinį ėjimą, kuriam meistriškai vadovavo dirigentas Modestas Barkauskas.
Ana šaiposi iš savo motinos pomėgio eiti į teatrą: „atsirado mat dvasinis penas / tokiems žmonėms teatras tik patvarko virškinimą”. Neapsimesiu, kad negirdžiu panašių replikų apie „Didvyrių aikštės” premjerą.
Savo „Minetyje“ Tuminas mėgina plėtoti tris skirtingas siužetines linijas: jis reprezentuoja savo „režisūros firmą“; drauge su Vladu Bagdonu pasakoja apie aktorių ir dovanoja jubiliejinę dovaną savo teatrui.
Jeigu beckettiškas absurdas nusimetinėja nuo savęs visą daiktišką ir laikišką gyvenimo materiją, tai bernhardiškasis kanda sau į uodegą šlykštėdamasis, plūsdamas ir neigdamas tai, ko labiausiai ilgisi ir trokšta.
