Visgi labai smagu, kad tą vienintelį vakarą VDFF buvo galimybė pamatyti abu šiuos filmus, kartu ir palyginti ne tik skirtingus portretinės dokumentikos pavyzdžius, bet taip pat visiškai skirtingų teatro krypčių atstovus, jų darbą su aktoriais.

Ar esame pasiruošę tokiam humorui? Spektaklis „Nekalbame, kad mus suprastų“ leidžia iš naujo pamatyti, kokie nesuprantami yra žmonės ir kaip kvaila įsivaizduoti, kad kažkas gali būti nuspėjama.

Šiame spektaklyje viskas vienodai svarbu ir vienodai nesvarbu. Bene patraukliausia tai, kad kūrėjams rūpi publika. Kūrėjai savo „antireakcijomis“ reaguoja į kiekvieną publikos krustelėjimą.

Ar spektaklis atperka jam kuriant sunaudotas medžiagas, energiją, režisierės keliones į Vokietiją (kad ir traukiniu)? Ar yra nors vienas tekstas, atperkantis jo rašymui sunaudotą elektros energiją, popierių?

Tokia detalė: po spektaklio aktoriai pasakojo, kad repetavo dvigubai – ir tekstą, ir dviračių mynimą.

O fantazavo jie, kas būtų, jei staiga karas, čia ir dabar, su mumis. Jeigu situacija nukristų kaip lavonas iš dangaus.

Bruveris šįkart hipotetiškai taria: „Galima spėti, kad tokioje aplinkoje J. Franko įsteigtas ir kunigaikščio M. K. Oginskio remiamas teatras būtų galėjęs tapti ir lietuvių muzikos ir teatro idėjų paskata. Deja.“

O ant scenos grindų papilta tūkstantis tuščių mineralinio vandens buteliukų, kurie spektaklyje čeža ir veikia tave kaip žiaurus plastikinis arktinis poledis. Mane asmeniškai tikrai veikia.