Stalo teatras su vadove ir režisiere Saule Degutyte priešaky savo veiklą pradėjo 2004 metais. Teatro repertuaras orientuotas į vaikus ir jaunimą. Spektakliai pasižymi objektų teatrui būdingais principais, gyvai atliekama muzika. Viena naujausių Stalo teatro premjerų - Liudviko Rėzos biografijos motyvais paremtas spektaklis jaunimui „Rhesanium“. Tai pasakojimas apie našlaičio virsmą į didingą, altruistišką asmenybę, palikusią nemenką pėdsaką Lietuvos istorijoje. Pasitelkdama įvairius objektus režisierė sumaniai vaizduoja dinamišką Rėzos gyvenimą. Kiekvienoje scenoje kintanti objektų funkcija susiejama su veikėjo vidiniais išgyvenimais, jo gebėjimu prisitaikyti prie situacijos ir pakreipti ją tėvynės labui.
Jaunimui skirtas spektaklis žadina patriotiškumą, nesavanaudiškumą, moko neteisti žmogaus, kol nežinoma visa jo gyvenimo istorija. Keisčiausia, kad publikos daugumą sudaro suaugusieji ir vos keli lyg per klaidą užsukę paaugliai. Lėtas spektaklio tempas, senovine kalba, vienodu iškilmingu tonu sakomi monologai, nuolat besikartojantis sakinys apie lietuvybės išsaugojimą ir kartais ausį rėžiantys kompozitorės Snieguolės Dikčiūtės atliekami šiurkštūs garsai gali ne sužavėti, bet atbaidyti jaunimą nuo tolesnio domėjimosi Rėza. Kita vertus, tai gana išsamus įvadas į mokykloje aptariamą asmenybę, plečiantis jaunųjų žiūrovų akiratį.
Spektaklio dramaturgiją sukūrė įprastai ironijos nevengianti lietuvių autorė Sandra Bernotaitė. Tai jos antrasis susidūrimas su dramaturgija jaunimui: 2019 m. ji parašė ir režisavo pjesę „Dabar aš esu“. Apie Rėzą nėra išlikę daug informacijos, todėl kūrėjos turėjo apsčiai laisvės savo vizijai. Tačiau šį kartą scenoje aktoriaus Sauliaus Čėplos įkūnijamas personažas pasirodė pernelyg vienpusiškas. Pabrėžiant vien veikėjo kilnumą, tyrumą ir gerumą, dingsta tikroviškumas. Rėza tampa herojumi iš neatmenamų laikų, o ne žmogumi.
Daugiafunkcis spektaklio objektas stalčius (dailininkė Renata Valčik), virtęs įvairiais daiktais, pavyzdžiui, antklode, kūrinio pabaigoje tapo žmogaus vidinės raidos simboliu. Aktorius iš stalčių sudėjo bendrabutį „Rhesanium“, įgijusį prasmę Rėzos biografijoje, - tai jo palikimas kitiems našlaičiams, kad jie, priešingai nei jis, visuomet turėtų namus.
Ne po vieną vaidmenį spektaklyje atlieka ne tik daiktai, bet ir aktorius Čėpla: jis - kunigas, mama ar net bevardis skaitovas, įgarsinantis laiškų turinį. Aktorius kruopščiai atskleidžia tiek moteriškus, tiek vyriškus įvaizdžius. Plunksnomis it virbalais megzdamas ar švelniai dėliodamas ir berdamas smėlio smiltis ant užpustytų Neringos kaimų, jis dėmesingai narplioja Karaliaučiaus universiteto rektoriaus gyvenimo mazgus.
Monospektaklyje liūdnai teisingais atspalviais tapomas ir vienišumo portretas. Neturėdamas kuo pasikliauti, kam pasiskųsti, Rėza, galima sakyti, sau atstojo anksti palaidotus ir motiną, ir tėvą. Šis tarp eilučių paslėptas vienišumas lyg rūkas plaukia per Kišeninės salės grindis, laipteliais kildamas žiūrovų link. Vienintelį gelbėjimosi ratą veikėjui atstojo begalinis troškimas dirbti tėvynės labui. Tad jis sėdasi prie stalo ir plunksna skrebena ketinamus išleisti kitų autorių veikalus, žymiausias iš jų - Donelaičio „Metai“.
„Rhesanium“ teigia viltį: aktorius, iš stalčių sudėliojęs bendrabučio maketą, viename ar kitame „langelyje“ uždega po švieselę, bylojančią altruistiško Rėzos gesto tąsą.
