Įsivaizduokite pamoką – 45 minutes, kuriomis daugelis matuodavome savo kasdienybę trindami mokyklos suolą. Maždaug tiek laiko Ji (originalo kalba – Elle) turi tam, kad išsigelbėtų – telefono skambučiu susigrąžintų ją palikusį mylimąjį. Tiek pat laiko Ji turi, kad priverstų žiūrovą kartu išgyventi savo asmeninę tragediją, sukurtą dviejų prancūzų, XX a. meistrų – Jeano Cocteau (1889–1963) ir Franciso Poulenco (1899–1963), – kaip siaubingai simboliška, kad abu mirė tais pačiais metais!
Monooperos „Žmogaus balsas“ premjera Panevėžio muzikiniame teatre tapo vienu svarbiausių šio teatro sezono įvykių. Ši Poulenco tragedie lyrique, pirmąkart atlikta 1959 m. – dar vienas intriguojantis teatro pasirinkimas. Turiu prisipažinti, kad dar prieš kokius penkerius metus buvau praktiškai pamiršusi, kad šis teatras egzistuoja. Jis buvo pradingęs iš muzikinių naujienų radaro, ir daugelis buvome pamiršę galimybę tikėtis ten kažko įdomesnio. Naują impulsą teatrui suteikė dabartinė teatro vadovė Kotryna Nekrošiūtė, o į teatrą ne tik vietinę, bet ir visos šalies publiką vėl sutraukė praėjusiais metais ne vieną nustebinusi premjera – Broniaus Kutavičiaus ir Sigito Gedos „Strazdo – žalio paukščio“ atgimimas. Jau nemažai įvairiomis formomis apie tai esu kalbėjusi, bet pakartosiu – nors ir būta prie ko prikibti, ypač vertinant atlikimą, tačiau „Strazdo“ ambicija sugrąžino Panevėžio muzikinį teatrą į Lietuvos muzikinio turizmo žemėlapį ir atvertė naują teatro istorijos puslapį. Vėl pradėjome laukti, ką šis teatras pasiūlys. Teatras šio lūkesčio neapvylė ir rudenį pakvietė į ne mažiau ambicingą „Žmogaus balso“ – nuostabaus grožio muzikinio veikalo ir itin sudėtingo draminio kūrinio – premjerą, prie kurios kartu su teatro bei kviestinėmis solistėmis dirbo ir Estijos kūrėjų pajėgos.
„Žmogaus balsas“ – tai psichologinė drama, kurioje veikia solistė ir telefonas, ar tiksliau – mylimasis kitame laido gale. Mylimasis, kuris Ją paliko, ir kurį Ji bando susigrąžinti skambučiu, o šį nuolatos pertraukia techniniai trikdžiai. Žodis ir jo garsinė raiška – tik tiek Ją skiria nuo euforijos arba tragedijos. Nori nenori, šis kūrinys primena šimtmečius nuo Aristotelio laikų gyvavusį įsitikinimą, jog balsas – tai puikiausias iš instrumentų, atskiriantis būtybę, kuri turi sielą, nuo jos neturinčios. Kol Ji turi balsą, Jos siela gyva. Kai pokalbis baigiasi, Jos nebelieka. Ji išeina – nusižudo. Cocteau ir Poulenco veikale balsas funkcionuoja kaip žmogiškosios egzistencijos esencija, savyje sutelkusi džiaugsmą ir pragaištį, skausmą, nusivylimą, euforiją ir beprotišką obsesiją, visišką apsėdimą. Balsas, nors ir lydimas orkestro, šiame kūrinyje privalo būti „nuogas“ – jeigu jis nėra toks, kūrinys neįvyksta.
Todėl visai nestebina įspūdinga žymiausių „Žmogaus balso“ Jų kompanija, galinti kelti siaubą ne vienai, pasiryžusiai imtis šio vaidmens. Nuo Denise Duval (vietoje kurios Poulencui buvo siūlyta ir Maria Callas), įstabiosios Jessye Norman (kurios versiją svajočiau išgirsti!) iki po pasaulį su šiuo kūriniu daug keliavusios Barbaros Hannigan ar plačiai apdovanotą įrašą neseniai parengusios Veronique Gens. Lietuvoje taip pat turime bene legendiniu tapusį „Žmogaus balso“ atlikimą, kurio autorė yra Giedrė Kaukaitė, ir kuris užfiksuotas 1978 m. Jadvygos Janulevičiūtės režisuotame TV filme.
Naujame pastatyme Panevėžyje šį vaidmenį ruošė dvi, mano akimis, itin skirtingos solistės – Monika Pleškytė ir Jomantė Šležaitė. Man teko stebėti pastarosios interpretaciją. Jomantės balsui Jos vaidmuo išties tinka – jos interpretacijoje skleidėsi vokalinės partijos įvairiapusiškumas, buvo galima išgirsti net miuzikliško skambesio, kuris „Žmogaus balsui“ tinka. Palanki ir kameriška Panevėžio muzikinio teatro erdvė, kuri leidžia perdėm nesirūpinti dėl balso stiprio, susitelkti į vokalo niuansus.
Šiame pastatyme solistė veikia ne kambaryje, o kalėjimo kameroje, kuri kas keletą minučių pasukama, tarsi atveriant vis kitą veikalo emocinį rakursą. Deja, mano manymu, režisūriniu aspektu spektaklis gana silpnas – režisieriaus (Madis Nurmsas, beje, ne tik režisavo, bet ir kūrė spektaklio scenografiją ir kostiumus) vizijos stoka verčia jaustis tarsi solistė būtų palikta viena ir įgyvendinti sudėtingą emocinę dramą iki galo jai, deja, bet labai sudėtinga. Todėl šiame „Žmogaus balse“ kūrinio evoliucija gana greitai sustoja ir kulminacija neįvyksta. Žiūrovas lieka be tikrojo katarsio – tik pasimėgavęs gražia Poulenco muzika. Tikrosios tragedijos neišgyvename.
Vis dėlto norėčiau pagirti teatro orkestrą, kurį „Žmogaus balso“ pastatymui ruošė estų maestro Erki Pehkas. Prisipažindama, kad Poulencas yra vienas mėgstamiausių, o galbūt – net ir pats mėgstamiausias mano kompozitorius, turiu pasakyti, kad nuoširdžiai išgyvenau, kaip orkestrui seksis interpretuoti „Žmogaus balso“ partitūrą. Ir nors atlikimo subtilumo ir meistriškumo paieškų erdvės dar labai ir labai plačios, vietomis galima išgirsti ir vieną kitą „nuokrypį“, tačiau išgirdau išties paaugusį orkestrą, kuris leido pasimėgauti su niekuo nepalyginama Poulenco partitūros estetika.
Įvyko „Strazdas“, įvyko „Žmogaus balsas“, visai netrukus Panevėžio muzikiniame teatre įvyks ir Giedriaus Kuprevičiaus „Devynbėdžiai“. Lūkestis išlieka, tad tekstą baigiu neretoriniu klausimu: kas kitąmet?
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
