|
|
|
„Gyvenimas dar prieš akis“: Jūratė Onaitytė – Ponia Roza |
Gegužės 21 d. Druskininkų „Eglės“ sanatorijoje įvyko ypatinga premjera – ji svarbi ne tik dėl to, kad teatro žiūrovai susitiko su Vilniuje gimusio pasaulinio garso rašytojo Romaino Gary romano „Gyvenimas dar prieš akis“ herojais (šį romaną jis parašė Emile’o Ajaro slapyvardžiu), bet dėl to, kad šiais projektų ir intensyvios konjunktūrinio meno gamybos laikais teatro menininkai sugebėjo ištrūkti iš didmiesčio ir sukurti puikų nekomercinį spektaklį. Tai rimtas įrodymas, kad profesionalaus meno paieškos įmanomos ir be biurokratinių institucijų.
Eglė Mikulionytė pasirinko sunkiausią kelią – toli nuo įprastinių teatrinių erdvių, Druskininkuose, ji statė ne dramos kūrinį, o romaną. „Gyvenimas dar prieš akis“ sunkiai pasiduoda teatrinei interpretacijai. Bet E. Mikulionytei buvo svarbiau iškelti teiginį, kad meilė dar egzistuoja. Vaidybos subtilybes gerai išmananti režisierė sutelkė puikų aktorių ansamblį ir nebanalių jausmų kupiną tekstą pavertė nebanaliu sceniniu veiksmu, atsisakiusi sudėtingų dekoracijų, apytuštėje erdvėje papasakojo paprastą sudėtingo gyvenimo istoriją. Neįmantria teatro kalba perteikiamas išmintingas rašytojo tekstas pamažu įgauna pagreitį ir virsta jausmingu, emocijų kupinu spektakliu. Šio spektaklio ypatybė ta, kad įprastiniai vertinimai čia tiesiog netinka. Pagrindinių herojų – Autoriaus, Daktaro Kaco, Pono Hamilio (juos vaidina Povilas Budrys), Momo (Eimutis Kvoščiauskas), Ponios Rozos (Jūratė Onaitytė) – tarpusavio santykiai tokie švelnūs, kad jų bendravimas įgyja kitą dimensiją: išryškėja ne tik tobula aktorių vaidyba, bet jų bendrystės jausmas, noras būti kartu, kartu išgyventi ne tik tariamo, bet ir tikro gyvenimo aplinkybes. Spektaklyje plėtojamas nuoširdus dialogas, kuris nuskaidrina pačias proziškiausias gyvenimo puses. Paryžiaus imigrantų kvartale arabų prostitutės vaikas Muchamedas patiria pačias dramatiškiausias situacijas. Jį supa suteneriai, homoseksualistai. Poniai Rozai, kurios pensionate vyksta veiksmas, „nereikalingi“ žmonės niekuo nesiskiria nuo kitų mirtingųjų. Gyvenimo proza čia pilna subtilaus humoro, jaudinamai nuskamba Momo tekstai: „Ji vienintelė pasaulyje, kurią aš mylėjau, ir aš neleisiu jai tapti daržovių čempione dideliam medicinos džiaugsmui, ir kai parašysiu vargdienius, tai išsakysiu viską, ką norėsiu, nieko neužmušdamas, nes žodis gali viską.“
Ponia Roza spektaklyje – kretanti senė, sėdinti krėsle (juodu aksomu aptrauktas pripučiamas fotelis) ir iš jo valdanti visą „pogrindinį“ gyvenimą. Purvas, skurdas ir neviltis – nuolatiniai Ponios Rozos pensionato palydovai, tačiau ji žino, kad „apsaugoti nuo gyvenimo“ gali meilė.
Jūratė Onaitytė ir Eimutis Kvoščiauskas – puikus duetas. Roza „įkalinta“ kėdėje, o Momo lyg su sparnais lakioja po sceną, kartais atrodo, kad lengviau jam būtų sušokti šį vaidmenį, nei suvaidinti. Kvoščiauskas spinduliuoja energiją, kuri visą spektaklį kilsteli aukštyn, padeda jam atsiplėšti nuo buitinio realizmo. Jis ypač atidus partneriui, jo raiškus balsas, jis puikiai jaučia spektaklio ritmą. O kai aktoriai gerai vaidina, spektaklis negali būti blogas. Onaitytės išraiškingumas, sodrus balso tembras, griežti rankų mostai prikausto žvilgsnį. Visa jos povyza skelbia gyvenimo tęstinumą. Kad ir kas jai atsitiktų, aktorė paliks savajai Rozai baimės ir nevilties priešnuodį – meilę. Onaitytė – scenos valdovė, šalia jos visi aktoriai pasitempia, tampa organiškais partneriais.
Povilą Budrį galima pavadinti teatro misionieriumi. Ne vienas režisierius patiki jam ypatingus vaidmenis. Spektaklyje „Gyvenimas dar prieš akis“ jis yra ne tik Autorius, užduodantis toną visam spektakliui, bet ir atlieka Daktaro Kaco, Pono Hamilio vaidmenis. Jo žvilgsnis visada atviras žiūrovui, jam visada labai svarbi salės reakcija. Budrys visada priverčia žiūrovą suklusti, išgirsti.
Bananijos ir Marizijos vaidmenis atlieka Vilma Raubaitė – visada labai originali, šiuolaikiška, šmaikšti. Tad ir Eglės Mikulionytės režisuotame spektaklyje Raubaitei palikta laisvos erdvės.
Tai, kad visi vaidmenys vienodai svarbūs, gali įsitikinti stebėdamas Linos Budzeikaitės Nadiną ir Daumanto Ciunio vaidinamus personažus. Dar studijuojantis jaunas aktorius nešykšti jiems pačių įvairiausių charakteristikų, kurios kartais visai kitokios, nei jo paties išorinis piešinys, bet sugeba raiškiai artikuliuoti tekstą (dažno jauno aktoriaus problema) ir drąsiai stoti akis į akį su vaidmeniu.
Šorena Tabidzė ne tik kartu su Mikulionyte rašė inscenizaciją, kūrė scenovaizdį, bet ir prodiusavo šį spektaklį. Į Druskininkus sugužėjo pusė Vilniaus. Ir ne vien iš pagarbos lietuvių teatro pažiboms. Taip atsitiko dėl to, kad gerus aktorius scenoje šiandien galime išvysti vis rečiau, nes daugelis renkasi patogesnius, greitesnius sprendimus.
