Pjesėje „Akmuo“ vokiečių dramaturgas Marius von Mayenburgas sutalpino į vieną namą skaudžią savo šalies istoriją, o lietuvių teatras tame name jaučiasi visai patogiai. Dabar jau 40-metis M. von Mayenburgas tarptautinį pripažinimą pelnė 1997 m. parašęs pjesę „Ugnies veidas“. Lietuvoje šią pjesę yra režisavęs Oskaras Koršunovas.
„Akmuo“, kurį Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) Mažojoje scenoje pastatė Agnius Jankevičius, M. von Mayenburgui buvo užsakytas Berlyno sienos griūties dvidešimtmečiui. Pjesėje žaidžiama etapiniais vokiečiams metais - 1935, 1953, 1978, 1993. Dramaturgas nesilaiko nuoseklumo, kaitalioja veiksmo laiką, bet ne vietą - namus, kuriuose gyveno ir gyvena kelios skirtingos šeimos, kartos, visos įsitikinusios savo nuosavybės teisingumu.
Scenografija - paveikiausia
Veiksmo erdvę - namą - galima suprasti ir kaip šeimos lizdą, ir kaip pačią Vokietiją ar galų gale Europą. Namą visos pjesės veiksmo metu dalijasi žydų ir vokiečių šeimos, skirtingos jų kartos. Būtent šiame kartų ir tautų susidūrime M. von Mayenburgas išdėlioja skaudžią savo šalies istoriją, susmulkindamas ją iki mažo pasakojimo apie asmenines kaltes ir nuoskaudas.
Visą pjesės istoriją dailininkė Laura Luišaitytė apgyvendino vienoje namo sienoje, karūnuotoje spygliuota viela. Joje trumpai ir aiškiai sudėti pagrindiniai taškai: ant medžio šakos kabančios sūpynės, langas, pro kurį taikantis į žydus skriejo akmuo, senovinis radijo aparatas, virtuvinis stalas su arbatos servizu ir „užmaskuotas“ pianinas. Viduryje - skylė, išgriauta namo dalis, pro kurią matome rododendrų sodą. Dalis sodo persikelia į avanscenoje supiltą žemių kauburėlį, į kurį vis bedamos skirtingų laikotarpių Vokietijos vėliavos nurodo veiksmo metus. Čia pat guli užkastas tas pats akmuo, žuvusio vyro-tėvo-senelio laiškai ir nacių partijos ženkliukas.
Skambant L. van Beethoveno 9-ajai simfonijai ir „The Scorpions“ dainai „The Wind of Change“ šį scenovaizdį būtų galima demonstruoti kaip instaliaciją pagal pjesę „Akmuo“. Daugiau nieko ir nereikia. Gaila, bet nieko daugiau spektaklyje ir neatsiranda. Niekaip nenuvertinant aktorių, kurie atlieka maksimumą jiems skirtomis aplinkybėmis, darbo, spektaklyje neatsiranda dramos, nebent isterija.
Kada paseno režisierius?
Nesiryšiu skaičiuoti, kiek laiko A. Jankevičius, dabar jau sulaukęs 33 metų, buvo ir tebėra tituluojamas jaunu, perspektyviu režisieriumi. Juokinga pasidarė jau senokai, ypač peržvelgus visus jo statytus spektaklius, kurių yra per 20.
Lietuvos nacionalinio dramos teatro vadovų sprendimas pasikviesti A. Jankevičių - logiškas naujojo sezono kontekste. Jis iš tiesų jau yra pasižymėjęs menininkas, turintis teisę gauti erdvę pagrindiniame šalies teatre. Tik gaila, kad per vėlai. Žinoma, būtų absurdiška kaltinti „per vėlai“ į vadovų kėdes sėdusius, kaip ir jaunus kritikus, „per vėlai“ gimusius. Čia galima pasakyti tik tiek, jog per visus Lietuvos teatrus prasiblaškęs Jankevičius jau pavargo, jo susikurtoje sceninėje formoje nebeliko tikros gyvybės, ji tiesiog sustingo.
Matytoje premjeroje vaidino Vaiva Mainelytė, Paulius Tamolė, Agnė Ramanauskaitė, Jurga Kalvaitytė, Gabrielė Malinauskaitė ir Monika Vaičiulytė. Visų aktorių parinkimas buvo taiklus vizualiais tipažais. Bet jaunieji aktoriai iš V.Mainelytės galėtų paprašyti bent kelių scenos kalbos pamokų, nes jų beriamus tekstus suprasti nelengva. Įdomu ir smagu stebėti J. Kalvaitytę, kuri, kad ir kaip patetiškai tai skambėtų, savotiškai įkūnija visą besikeičiantį LNDT. Aktorė, ilgą laiką vaidinusi tik Adolfo Večerskio režisuotuose spektakliuose, šį sezoną atgimsta. Ją stebėti scenoje iš tiesų malonu, ir dėl to, jog matyti aktorinio darbo išsiilgimas, kita vertus aktorė kas kart įrodo, jog nerepetuodama ji toli gražu netinginiauja, o užsiima savo darbo įrankio - kūno fiziniu lavinimu.
Geru žodžiu būtų galima paminėti ir Agnės Ramanauskaitės sukurtą tyliąją Micę, kurios pagrindinė scena iš esmės yra dramaturgiškai paveikiausia ir vienintelė spektaklyje sukelia bent kokią nors emocinę reakciją. Galbūt čia galėtų atsirasti atsakymas į klausimą, kodėl teoriškai tvarkingai sudėtame scenos vaizdinyje neįvyksta spektaklis.
Bendrauja per publiką
A. Jankevičiaus spektakliuose aktoriai dažniausiai kalba į žiūrovus - per publiką šnekasi su partneriu. Bet tai nebeveikia. Nuo spektaklio vidurio neaišku, ar šis principas išvis toliau naudojamas. O kai naudojamas, pritrūksta prasmės, kurią norima perteikti.
Šiandien visi randa sceninę medžiagą, kuri turi sąsajų su Lietuva. Na, ir kas, kad turi, kad susisieja? „Akmens“ žiūrovai suprato, kad ir pas mus žydus žudė, ir kad kalti jaučiasi, ir kad prisitaikyti reikėjo, ir kad A. Jankevičius ir Europos Sąjungoje kaip laisvės balandis į spygliuotas vielas daužosi, tik štai širdis dėl to nesuvirpėjo.
Forma, kurią režisierius puikiausiai įvaldė, tiko montažo principu sudėliotai pjesei. Matyt, taip tiko, kad kažkuriuo momentu net leido kiek per daug patogiai pasijusti? Nebe jauni žmonės atvirai kalbėdami patogiai jaučiasi.
