 |
| Kasrytinis susitikimas prie viršininko durų - dienos skerdynių pradžia |
Ar jums teko raudonuoti labiau už raudoną kilimą, ant kurio stovėdama(s) teisinotės prieš savo viršininką ir nuolankiai prisiėmėte visas kaltes, net Adomo ir Ievos? Ar jau išmokote šypsotis savo bendradarbiams ir sveikintis su tik pagal rangą aukštesniais? Ar jau įprasti tapo bendri pietūs, kuriuos baigiate desertu - ledais kolegei kartu su tyliai įvaromu karjeros peiliu į nugarą? Jei ne - tuomet, kaip įsitikinusi vokiečių dramaturgė Ingrid Lausund, jūs dar nedirbote tikroje išsivysčiusio kapitalizmo vardo nusipelniusioje įmonėje.
Visi šie veiksmai liudija viena: jūs suteikiate savo viršininkui neribotą valdžią vien dėl to, kad esate be galo paklusnūs. Jūs neturite stuburo, o jei jį ir turite, jis tikrai apsieina be smegenų. Tai nauja evoliucijos stadija, apie kurią jūsų tikrai nemokė mokykloje per žmogaus anatomijos pamokas. Bet girdėjote apie vienaląsčių ir gerokai sudėtingesnių organizmų mimikriją, chameleoniškumą, apsimetimą ne tuo, kuo esi? Taigi nedaug nuo jų nusivystėme.
Ingrid Lausund pjesė „Bestuburiada“ Menų spaustuvėje pasirodė pačiu laiku, jei ne per vėlai. Bet tuo metu, kai dauguma teatrų užsiima sielovados kursais ir dvasinių paieškų kontempliacijomis, režisierės Dalios Jokubauskaitės spektaklis tampa bene vieninteliu, aiškiai ir tiksliai reaguojančiu į visuomenės pokyčius „pereinamuoju laikotarpiu“ ir perėjus jį. Spektaklis konstatuoja, kad visuomenės sąmonė priklauso nuo labai materialių dalykų, o būties ir buities dvikovą išsprendžia visiškai pagal dialektinį materializmą. Pirma susikurkime ekonominę bazę, o jau koks bus antstatas, priklausys tik nuo jūsų. Bet bazė visų vienoda.
 |
| Alekso Kazanavičiaus personažas |
Pjesės situacija ekstremali: x firmos pavaldinių reakcija ir išgyvenimai, poelgiai ir gestai prie viršininko durų. Anksčiau tai buvo galima vadinti „gamybine“ tematika, o šiandien banalybė tampa verta egzistencinės įtampos. Nes globalizacijos epochoje pasaulis besiplėsdamas taip susiaurėjo, kad nieko tą akimirką negali būti svarbiau už tavo projekto/tyrimo/koncepcijos/ataskaitos tvirtinimą.
Režisierė, priešingai, siaurindama plečia: mažiausias frazes apvelka universaliomis reakcijomis, unifikuotu visiems etiketu, šimtus kartų regėtais gestais ir visa tai sukarikatūrina iki absurdo. Absurdo – ne stiliaus, bet egzistencijos prasme. Kai vienas kolega bandys pavaišinti (papirkti) merginą cigarete, laimės tas, kuris ją pridegs. Individualistas prisidegs pats – bet cigarilę. Tačiau jis bus ne romantikas kovotojas, o tiesiog – neperskaitęs vadovėlio „Kaip pelnyti kolegų pagarbą“. Romantikų šiais laikais tiesiog nėra, todėl meilę keičia itin vartotojiškas seksas (bučiniai prilygsta vaisiaus ar partnerio atsikandimui), į sąžinę galima apeliuoti tik nukirpus pavaldinio kaklaraiščio galiuką, išdavystė yra ne požiūrio dalykai, o tiesiog kasdieniška būtinybė.
Daliai Jokubauskaitei buvo reikalinga įvairių tipažų kolekcija, ir ji subūrė skirtingų patirčių aktorius – nuo studentų iki profesionalų. Aleksas Kazanavičius čia sukūrė bene geriausią savo vaidmenį, buitiškas detales sujungdamas su giluminiu absurdu ir beveik tapdamas tolimu Remigijaus Bilinsko kurtų „Ten būti čia“ ar „Senės-2“ personažų aidu. Jo bevardis veikėjas nuosekliausiai nužymi stuburinių gyvūnų evoliucijos kelią: jei nugaros slanksteliai pavargsta uoliai lankstytis, smegenų laukia tik išprotėjimas, ir korporacijų direktorių susitikime arbatos puodelis jam leidžia įsigilinti į arbatos daigelių, renkamų Šri Lankoje, dainavimą ir prisijungti prie to nuskriaustųjų choro.
Rasa Marazaitė atskleidžia puikų komikės talentą, grobuonišką moterį nusodindama iki pasigailėtinos ir netekusios žemės po kojomis būtybės. Duetai ir mizanscenos su Kazanavičiumi puikūs - jei tik jie neužsižaidžia ir nestabdo veiksmo. Lovelasas (Donatas Pauliukonis) tampa pažemintuoju, bet ne iki tokios ribos, kad pats tai suvoktų, nevykėlis (Lukas Petrauskas) amžiams susitaikęs su tokiu vaidmeniu – galbūt anksčiau jis dirbo kokioje nors inteligentų kalvėje, o eilinė mergina (Kristina Mauruševičiūtė) tiek pripratusi prie savęs išnaudojimo, kad ir peilis nugaroje jai nesutrukdys. Judesiai – utriruoti, šaržuoti, bet stilistika ima veikti, kai jie nebūna perspausti.
 |
| Rasa Marazaitė su Luku Petrausku ir Donatu Pauliukoniu. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Gan ribotoje Kišeninės salės erdvėje režisierė pasijuto su itin stipriu stuburu, išnaudodama menkiausią sienos plyšelį, priversdama aktorius lipti sienomis paneigiant gravitacijos jėgas, atrandant naujus veiksmo taškus absurdo prozai išgauti. Tai nebe Kafkos tipų panoptikumas, o savanoriškai atsiduodančių į Kafkos erdves rinkinėlis.
Bet intuityviai suvokta, kad būtinas žvilgsnis iš šalies, kitos realybės įsiskverbimas. Tuo romantiku (o iš tiesų - tikruoju realistu) gali tapti kiek nesuprantama būtybė - vadinkime ją tos kontoros beveik charmsiška Pelyte, Angelu ar Mirtimi. Kol kas ši „transcendencija“ nėra įveikta – nei to personažo šokiu, kuris jau kaip dar vienas žanras yra tiksli kitoniškumo išraiška dialogų ir utriruotos vaidybos apsuptyje –nei apšvietimu, kai dauguma jos judesių tiesiog neapšviesti, nors viso spektaklio šviesos efektai yra kaip reta
tikslūs. Bet jei romantikos ir gali būti šioje globalaus paklusimo epochoje, jos galima surasti tik pelytėje ar neriant į arbatos puodelį.
Spektaklyje aidi pirmųjų Koršunovo kūrinių stilistika. Tačiau ji perkurta naujai visuomenės fazei. Šiandien absurdas yra gerokai arčiau, ir jis – nebe žaidimai būtimi, kurie gali būti baisūs, bet saugūs, kaip košmaras, iš kurio gali pabusti. Čia absurdas tūno kaip pavojingos ir įmanomos paliesti detalės iš unifikuojamos mūsų kasdienybės. Ir tai man regisi kaip stipriausia savito režisūrinio stiliaus paraiška šį sezoną.
