Onutės Narbutaitės opera „Kornetas“ – tai gerybinė haliucinacija

2014-11-09 lrytas.lt, 14 119

aA

Romanas Širouchovas

Spalio 6-oji, Nacionalinis operos ir baleto teatras. Vėluoju. Tamsumoj randu kažkokį krėslą salės gale... Prasideda I veiksmas. Pirma scena - nusileidžia durys į skirtingus korneto Rilkės sapnus. Onutės Narbutaitės opera pati yra lyg begalinis sapnas, nesibaigiantis skrydis vienu įkvėpimu.

„Kornetas" - nuostabus puikiai sinchronizuotų vaizdų ir subtilaus garso derinys. Minimalistinės dekoracijos ir meditacinės dinamikos vaizdo projekcijos nepriekaištingos. Išsiliejęs purpurinis kraujas, sustingęs oras, elektroninės jūros mirguliuojančios bangos, dirbtinė ugnis, apleistos katedros iš žmonių kaulų.

Praplaukiantis „šopenuojantis" pianistas su vienu užburiančiu akordu, 3D veidrodžiai ir pudruotų perukų minia. Pageidaujančiam žaismingo siužeto, arijų ir burlesko, geriau į „Kornetą" neiti, nes tai, pakartosiu, begalinis sapnas, pereinantis iš vieno pasąmonės kambario į kitą. Iliuzijų ir atbalsių fantasmagorija.

Kraujuojančios scenos lauke pirmą kartą pasirodo Raitelio figūra, kuri lydės žiūrovą per visą kūrinį. Įvairių minčių ir daiktų virtinė nepaleidžia Korneto. Sapnų mergaitė, šaukianti merginą, mirštanti paskui ant jo rankų. Ažūrinė žiema. Vaikų-vaiduoklių choras prie krištolinio gaublio. Praeitis užrakinta lyg gražiai apsirengusios ponios narveliuose. Kornetas lyg Faustas skrenda savo sapnuose virš besikeičiančio pasaulio, nerandantis nei ramybės, nei ramios mirties.

Muzika fragmentiška, kaip iš užsukamojo namelio, bet ne galutinai suskilusi. Muzika kaip ištraukos iš Nebaigtosios simfonijos. Besikartojančios, lyg „užsemplintos", ištraukos iš Fryderyko Chopino čia ir ten. Užuomina į Richardą Wagnerį... Mikrotoninis švilpimas ir post-barokiniai choralai. Marširuojantys šokiai ir šokanti mirtis. Wolfgango Amadeaus Mozarto laikų diskoteka. Muzika, kuri įtraukia ir paleidžia. O.Narbutaitės muzikinis braižas atpažįstamas ir nepakartojamas.

Manau, kad šiuolaikinėje operoje ir kine siužetas - barokinės-romantinės epochos palikimas - atlieka patį paskutinį vaidmenį. Simbolinės naracijos, poetinis deklamavimas, vaizduotės misterija priartina mus prie gilesnės (kaip spėjama) viduramžių ar antikos laikų dvasinės patirties. Procesas vietoje veiksmo, šviesa ir atspindžiai vietoje vaizdų. Jei jūs norite sužinoti, apie ką yra „Kornetas", apčiuopti libreto detales, prašom paskaitykite puikiai ta proga išleistą knygutę.

O.Narbutaitės „Kornetas" - tai gerybinė haliucinacija, kurią norisi išgyventi vis giliau ir giliau. Šie debesys, slenkantys mėnuliu, skirti ne tiems, kurie ieško komforto bėgdami nuo gyvenimo aistrų. Ši opera - lyg praraja tarp gyvenimo splino ir jo idealo, t. y. svajonių apie jį.

LRYTAS.LT

 

recenzijos
  • Bananai – minkščiausi vaisiai

    Atlikėjai skendo švelniai gelsvoje šviesoje ir atrodė it nužengę tiesiai iš „Paskutinės vakarienės“. Vis tik miniatiūros „Šokti 1000 metų“ nuotaika labiau panašėjo į gyvenimo šventės pradžią, o ne pabaigą.

  • Taisyklių rėmai

    Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklio „Atidaryk duris“ pavadinime minimos durys buvo pravertos, bet toliau nežengta: formalus bendradarbiavimas įvyko, tačiau pristigo kūrybinės sinergijos.

  • Septynerius metus matuotis temperatūrą

    Būtent keistai bėgantis laikas ir sukuria pretekstą spektakliui pasinaudoti galimybe vos ne visą darbo dieną išlaikyti žiūrovą teatro kėdėje – kad šis galėtų visu kūnu pajusti sustojusį laiką.

  • Williamso negyvėliai VMT scenoje

    Christiano Weise’ės „Katę ant įkaitusio skardinio stogo“ galima laikyti vienos priemonės, vieno sprendimo spektakliu. <...> Režisierius pakvietė į „baisiai gražios šeimos siaubo kambarį“.

  • Vienintelis Salomėjos bučinys

    Nors tai buvo koncertinė „Salomėjos“ versija, Ibelhauptaitei minimaliomis priemonėmis pavyko sukurti pastatymo atmosferą. Režisūriniai akcentai subtiliai įveiksmino operą.

  • Kokakola vietoje viskio

    Galimybė žiūrovui pačiam susikurti pasakojimą – ko gero, patraukliausias „Café Existans“ bruožas. Forma ir atmosfera regisi svarbesnė už idėjų perteikimą, o kūniškas spektaklio patyrimas – už intelektualinę refleksiją.

  • Laiko dvasios beieškant

    Režisierius pasakojimą pavertė veiksmu, adresuotu tiesiai žiūrovui. <...> Pasitelkiant aktorių energetiką, pasakojama istorija, kuri yra ne apie snobiškus tarpusavio santykius, bet apie patį gyvenimą.

  • Apie norą bausti

    Lorenci „Svetimo“ interpretacijos akcentu tampa žmonėse tarpstantis troškimas apkaltinti, kaltąjį atskirti ir jį nubausti. Turbūt reikėtų suprasti, kad Merso gali būti bet kuris šiandienos žmogus.