Laikinumo etapą be nuolatinio vadovo išgyvenantis Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) įžengė į dėl rekonstrukcijos darbų neįprastai vėlyvą 104-ąjį sezoną, kurį lapkričio 10-18 dienomis pradėjo Giuseppe's Verdi operos „Aida“, - sujungiančios dvi amžinas temas - karą ir meilę, - premjera. Spektaklį režisavo Gediminas Šeduikis, kuriam šioji „Aida“ yra pirmas autorinis operos darbas LNOBT Didžiojoje scenoje.
Nors „Aida“ Lietuvos publikai yra gerai pažįstamas kūrinys, o naujoji premjera - tai jau septintas šio veikalo pastatymas, tačiau pagavių ir įsimintinų muzikinių temų kupina opera pasižymi gana painiu siužetu. Ir šįkart jis išradingai, lakoniškai atskleistas LNOBT naujovėje - greta tradicinių spektaklio programėlių su sinopsiu buvo platinamas ir „Aidos“ komiksas (idėjos autoriai - Gediminas Šeduikis, Tautvydas Juzėnas, Manvydas Džiaugys, iliustratorė Gabija Visockaitė; talkino dirbtinis intelektas).
Kaip įprasta komikso žanrui, situacijų paveikslėliais ir tiesiogine kalba prabylančių herojų trumputėmis frazėmis, čia taikliai perteikiami spektaklio estetiniai principai, o ir operos siužeto esmė: etiopai užpuola Egiptą; egiptiečių karvedys Radamesas ir Faraono dukters Amneris verge tapusi Aida (Etiopijos princesė) myli vienas kitą; bet ir Amneris įsimylėjusi Radamesą [čia užsisuka meilės trikampis]; Radameso vedami egiptiečiai laimi prieš etiopus; Radameso valia karo belaisviai paleidžiami, tačiau įkaitais lieka Aida ir jos tėvas Amonasras (Etiopijos karalius); Faraonas už pergalę Radamesui „įteikia“ žmoną - savo dukterį Amneris; Aida, paskatinta tėvo, išgauna iš Radameso paslaptį - pabėgimo kelią iš Egipto; Radamesas stoja prieš teismą už tėvynės išdavystę; Amneris jį išgelbėtų, jeigu jis išsižadėtų Aidos [bet jis neišsižada]; teismas pasiunčia Radamesą myriop - paskandinti Nile; Aida prisijungia prie įkalinto mylimojo ir pasiryžta mirti kartu; jųdviejų mirtis.
Kairo karališkojo operos teatro užsakymu 1871 m. Verdi sukurtoje nacionalinio kolorito operoje meilės tema raizgiai persipina su karine bei politine taktika; Šeduikio sukurtame spektaklyje vaizduojamas faraonų laikais vykstantis karas svarbus tiek, kiek šios aplinkybės parankios atskleisti įaštrėjusią tarpasmeninių santykių dramą. Tad pasirinkus tokią operos apie karą traktuotę dabartinių karų kontekste ji neišvengiamai žiūrisi kaip laike izoliuotas XIX amžiaus kūrinys, nors ir sykiu pasakojantis universalią meilės trikampio dramą.
Būtent universalumas ir abstrahavimas galėtų būti raktiniai žodžiai, įvardijant Šeduikio „Aidos“ režisūrinę strategiją, kurioje tampa ypač svarbus, netgi pamatinis jos vizualusis dėmuo, besiskleidžiantis Sigitos Šimkūnaitės scenografija ir Sandros Straukaitės kurtais kostiumais. Režisierius pasirinko faraonų valdymo epochai ir Egipto kultūrai būdingų atributų stilizavimo kelią, nesiekdamas istorinės rekonstrukcijos, atsisakydamas kostiuminio spektaklio modelio, - tačiau ir toks būdas taip pat priklauso vadinamajai operos režisūros tradicijai. Tai - teatro dailės (į kurią šiandien įeina ne tik scenovaizdis ir kostiumai, bet ir šviesų dailininko, čia - Andriaus Stasiulio, kuriama estetika) ir gyvųjų paveikslų spektaklis. Ne veltui ir pati „Aida“ suskirstyta į aštuonis paveikslus - nors įprastai tai yra klasikinėms operoms būdingas struktūravimas, bet „Aidos“ pastatymų tradicijoje pasakojimo it paveikslais laikomasi ypač tvirtai; kita vertus, paveiks(lė)liškumas ir skulptūriškumas kaip tik ir yra tai, iš ko tikriausiai pirmiausia atpažįstame egiptiečių kultūrą. Galbūt ir dėl to „Aida“ vakarietiškoje tradicijoje įsitvirtino kaip reginių ir tūrinio scenovaizdžio opera.
Ši, vėlyvoji, Verdi opera ypač monumentali, toks čia ir orkestras; joje gausu masinių scenų, didybės persmelkto tematizmo, - sakytume, nieko keisto, nes juk tai būta užsakomosios operos Kairo teatrui? Bet Verdi niekada neišdavė savo kūrybos nuostatų ir net pompastišką triumfo maršą „Aidoje“ nustelbia intymios, privačios jos herojų jausminių refleksijų - arijų ir duetų - scenos. Vis dėlto ši opera visais aspektais yra grand. Galų gale joje neatsitiktinai esti ir prieš tai Verdi prancūziškajai scenai rašytų didžiųjų operų estetiniai atbalsiai, netgi ir tvirtai dramaturgiškai įkomponuotas, neiškupiūruojamas baleto epizodas (taip pat stilizuotą choreografiją spektakliui sukūrė Martynas Rimeikis).
Atliepiant operos monumentalumą, Gedimino Šeduikio „Aidoje“ dominuoja frontalios, statiškos mizanscenos, šviesos kirčiais ir personažų grupavimu kiek primenančios vilsonišką scenos kompoziciją (antai politinės hierarchijos viršūnėse įsitaisęs Faraonas vis apsireiškia iš aukštybių it koks deus ex machina). Kartu toks vizualiai tikslus, aiškiai atpažįstamas tautų (egiptiečių ir etiopų), luomų, pagrindinių personažų ir masuotės atskyrimas nepaklaidina žiūrovo fabulos labirintuose ir sudėtingoje „Aidos“ muzikos kalboje. Justi, kad režisierius atidžiai (sakyčiau, itin stropiai) žengė įkandin kompozitoriaus tam, kad kruopščiai išskleistų muzikinę dramą, sukurdamas režisūriniu-vizualiuoju aspektu tvarkingą spektaklį, kurio gyvybingumui lemtingai svarbūs atlikėjai.
Ir vis dėlto LNOBT spektaklyje yra scena, kuri išskiria šį pastatymą iš tų gausių, viena į kitą panašių viso pasaulio teatruose rodomų „Aidų“. Toks po visų triumfo maršų, fanfarų, karių parado, žynių apeigų, šokių, triskart nuaidinčio pragaištingo teismo nuosprendžio ir t. t. yra finalinis Aidos ir Radameso duetas. Kaip ir dera, Šeduikis jam suteikia didžiausią svorį - įdomiu ir netikėtu režisūriniu sprendimu: čia dvi anapusybėn žengiančios žmogystos amžinybės akivaizdoje išpažįsta meilę - iš pradžių tarsi rituališkai apsiplaudami baseinėlyje, vėliau jiedu nyra vis giliau, grimzta taip, lyg juos glemžtųsi pats vanduo, ir žymusis duetas užbaigiamas virš scenos grindų kyšant tik atlikėjų galvoms. Trapus, erdvėjantis duetas užpildo rūsčią, abejingų statulų stebimą sceną. Stiprus, nes jaudinantis, iki šiol dar neregėtas finalas. Ir kažin, ar toks poveikis būtų įmanomas be įtaigaus solistų vokalinio gesto, nes tai yra bemaž vienintelė jų naudojama vaidybos priemonė šiame spektaklyje.
Naujoji „Aida“ - labai žiūroviškas (ir klausytojiškas) spektaklis. Tai buvo galima aiškiai pajusti ir iš publikos reakcijos, lapkričio 14-ąją - ketvirtąjį premjeros vakarą - nuplojusios kone kiekvieną ariją, duetą ar ansamblį. Plota dainininkams - didžiuosius vaidmenis sukūrusiam tikram atlikėjų „žvaigždynui“: ryškiausių operos teatrų scenose nuolat dainuojančiam latvių sopranui Kristīnei Opolais (Aida), urugvajiečiui-amerikiečiui tenorui Gastonui Rivero (Radamesas), Justinai Gringytei (Amneris), Tadui Girininkui (Ramfis), Kostui Smoriginui (Amonasras); taip pat mažesnių vaidmenų atlikėjams - Liudui Norvaišui (Faraonas), Rafailui Karpiui (Šauklys), Austėjai Zinkevičiūtei (Vyriausioji žynė). O ir orkestro duobės rekonstrukcija, regis, išsprendė dalį teatro akustinių „duobių“; išryškėjo garso balansas tarp atlikėjų scenoje ir instrumentininkų orkestrinėje, bet kartu tai yra ir šios premjeros muzikos vadovo bei dirigento Sesto Quatrini darbo rezultatas. Apskritai muzikiniu požiūriu „Aidoje“ girdėti kokybė, tokį įspūdį pastiprina Česlovo Radžiūno vadovaujamas LNOBT choras, ypač galingai ir preciziškai skambėjęs masinėse scenose.
Įdomiai derėjo Amneris ir Aidos - mecosoprano Gringytės ir soprano Opolais - atliekamos scenos. Nors šios solistės ne tik dėl balso tipo, bet ir savo scenine prigimtimi atrodo esančios visiškai skirtingų „kraujo grupių“, tačiau spektaklyje skambėjo kaip lygiavertės partnerės, įtaigiai atsiskleidė jų tembrinis kontrastas. Ypatingos „tekstūros“, takus Opolais sopranas, kurį, antrindama balso savitumą jautriai tyrinėjusiam Roland'ui Barthes'ui, šiuokart įvardyčiau kaip absoliučiai tikslų ir tikrą, natūralų, nepabrėžiantį operiškos retorikos dirbtinumo, bet ir nieko neaukojantį - nei žodžio, nei tono, nei emocijos, nors galbūt šiek tiek stokojusį Aidos partijai reikalingo garso dramatinio svorio (taip norisi pridurti - dar ir veristine savivoka išaugintą vokalą). Ir visa savo spalvine gama priešingas - intensyvus, vietomis aštrus, netgi savitai racionalus Gringytės mecosopranas. Greta jų tenoras Rivero reprezentavo Radamesą kaip labai tradicinį romantinį herojų. Per premjerą ypač svarus, išraiškingas Kosto Smorigino baritonas portretavo nuožmaus kovingumo apimtą etiopų karalių Amonasrą. O Ramfio - Tado Girininko - bosas šiuokart atsiskleidė siauresniu, primygtinai intensyviu emociniu spektru, idant perteiktų vyriausiojo žynio Ramfio išmintį.
Nedrįsčiau vienareikšmiškai tvirtinti apie pasaulinį „Aidų“ kontekstą: viena vertus, paradoksalu, kad iki šiol teatruose ar atvirose arenose šis kūrinys nuolat statomas taip, lyg būtų ruošiamasi Sueco kanalo atidarymo iškilmėms (juolab, kad ši „proga“ nėra istorinis faktas, o tik operos gimimą lydintis mitas); kita vertus - ir „Aida“ kartas nuo karto patenka į režisierių-vizionierių dispoziciją, antai ispanų režisierius Calixto Bieito šį sezoną Berlyno valstybinėje operoje iš „Aidos“ išoperavo faraonus, palmes, dramblius ir bet kokias užuominas į egiptietišką koloritą, vietoj jų susitelkė į politinių aktualijų kritiką, o šiuolaikiniame meilės trikampyje įkurdino kailiniuotas damas, visai neoriai kovojančias dėl Radameso širdies. Bet viso spektaklio, deja, dar neteko pamatyti, o recenzijos apie Bieito „Aidą“, kaip ir apie bet kurį kitą jo spektaklį, yra itin prieštaringos.
Tačiau galima pasvarstyti, o kur Lietuvos operos teatro istorijoje atsiduria ši nuosaiki Gedimino Šeduikio režisuota „Aida“? Tikriausiai skalėje „tarp“. Atitrūkusi nuo realistinių pastatymų kanono, pratęsusi geruosius stilizavimo pavyzdžius, apsivaliusi nuo scenografijos perkrovų, pasiūliusi originalų operos finalą - stilistiškai ji įsirašytų arčiau tų, kurių būta dar „iki Jurašo“ („Aida“, rež. Jonas Jurašas, LNOBT, 1997). Kaip šio, naujausio, „Aidos“ spektaklio programėlėje taikliai įvardijo muzikologė Jūratė Katinaitė, „[Jurašo režisuota] Opera tapo ir pirmuoju režisūrinio teatro įvykiu LNOBT scenoje. <...> Tada pirmą kartą taip drastiškai išsiskyrė tradicinio teatro ir naujosios režisūros adeptų požiūriai“. O kartu Gedimino Šeduikio „Aida“ pratęsia ir pastarųjų metų LNOBT operų tradicinių pastatymų kryptį.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
