Menas perteikti potyrį, nepapasakojant viso siužeto. Sugebėjimas sudominti apsilankyti nereklamuojant. Papasakoti tik tiek, kiek reikia žinoti. Visada maniau, jog būtent tokia turėtų būti teatro kritika, skirta žiūrovui. Žinoma, kitaip, nei (tarkime) Jungtinėje Karalystėje, Lietuvoje nėra overnight ar rekomendacinio pobūdžio recenzijų žanro tradicijos. Nesakau, kad neatsiranda pavienių atvejų, sakau, kad nėra tradicijos, todėl dažnai tokie rašiniai net nelaikomi recenzijomis.
Apsilankymas viename iš išankstinių „Remote Vilnius" spektaklių ne tik paliko šiltą įspūdį apie jo kūrėjus, bet ir iškėlė nemenką profesinį uždavinį: kaip vis dėlto reikėtų recenzuoti kūrinį, kurio sudedamųjų dalių atskleisti - nevalia? Nevalia, jei savo rašiniu nenori organizatoriams padaryti meškos paslaugos ir papasakoti taip, kad po to žiūrovas nebegalėtų originaliai patirti meno kūrinio.
Aišku, šios dvi pastraipos skundų iš tiesų yra susijusios su teatro kritikų mokyklos specifika Lietuvoje ir tos pačios šalies teatro pasiūla, kurioje tikrojo interaktyvaus teatro, persipinančio su performansu ar hepeningu - ... Sakykime - skurdu. Vis dėlto tai būtų tema nedideliam mokslo darbui.
Taigi, tikėkite ar ne, bet po kai kurių užsienio kūrėjų spektaklių tiek man, tiek mano kolegoms nusvyra rankos. Yra tekę pasijusti lyg pasaulio kalbų ekspertui, užklydusiam į atskirais garsais genialiai komunikuojančios genties pasaulį. Jiems nerūpi, kad tu gali „išlukštenti" įmantriausius metaforinio teatro ženklus, jie nori, kad tu jiems tiesiog atsišauktum. Ir tu tai supranti, bet tuo pat metu jauti, kad nė vienas tavo turimas instrumentas negali skleisti būtent tokio garso.
Nepagalvokite, jog šie ditirambai baigsis „Rimini Protokol" kompanijos šlovinimu. Tai, ką jie sumąstė, yra akivaizdu, tai, kaip jie tai įgyvendino - subtilu, tai, kaip tai veikia Vilniuje - savita. Pati būdama vilnietė manau, jog mūsų sostinė yra kiek per maža pasiekti tokį didelį miesto atradimo efektą, kaip šiam projektui tai pavyko, sakykime, Bangalūre. Apie tai vasarą pasakojo Jörgas Karrenbaueris: šio Indijos miesto prigimtis - pramoninė, todėl kasdienybė nėra pritaikyta pasivaikščiojimams ir apsižvalgymams.
Kita vertus, kiekvieno gyvenime patirtys dėliojasi atsitiktinumo dėka, - manoji lėmė taip, kad „Remote Vilnius" man tapo „Remote Vilnius People". Žinoma, tai ir yra vienas pagrindinių kūrėjų tikslų. Pažymiu tik tai, jog mažasis Vilniaus miestas tik dar kartą stipriai sufokusavo dėmesį ne į save, o į savo žmones. Aišku, tam padėjo ir lietingas sekmadienio vakaras, kurio metu po Vilnių vaikščiojome lyg paskutiniųjų išlikusiųjų grupė.
Kiek daugiau nei prieš savaitę Estijoje teko dalyvauti inversinio tipo spektaklyje: teatras kuriamas tavyje. Tiksliau, tokiame teatre gali būti panaudota visa įmanoma technika, jutiminės apgaulės pricipai tam, kad žiūrovas (dažnai - dalyvis), netekęs fizinio savarankiškumo, griebtųsi savojo mąstymo, kuris pažadintų šiandien snūduriuojančią vaizduotę. Būtent joje ir gimsta grynasis teatro patyrimas. Štai jums ir dar vienas mistiškojo performatyvumo pavyzdys.
Šiuo atveju „Rimini Protokol" pasinaudojo paprasčiausiu pavyzdžiu: app'so balsu, kuris, žinoma, yra sukurtas tam, kad tau padėtų kuo paprasčiau gyventi, bet, būdamas žmogaus kūriniu, visuomet prieis ribą, kuomet norės tave užvaldyti.
Tokios formos spektaklių stiprybė - sukuriamas saugumo jausmas dalyviams (tikriausiai taip toliau reiktų vadinti žiūrovus). 50 žmonių grupė stipriausia yra būdama kartu, tačiau su ausinėmis visuomet gali pasijausti atsiribojęs, bendraujantis su likusiais per tarpininką - programos balsą, techniką. Taip, - lyg Facebook'ą. Šio 90 minučių veikiančio socialinio tinklo taisyklės išaiškinamos ir perprantamos greitai.
Balsas su tavimi susitaria, kur yra dešinė, o kur - kairė, sąžiningai išsiaiškinate, jog tu - tikrai žmogus ir net esi įdomus šiai programai. Dar daugiau, - žinai, jog ji tikrai norėtų kada nors suprasti, ką reiškia būti tavimi. Šiandien kuriamos programos iš tiesų nori pagelbėti žmogui, padėti jam nesijausti vienišam. „Remote Vilnius" metu tikrai buvo akimirkų, kuomet pasijauti lyg balso suokalbininkas, bet vienintelis iš visos grupės. Nesąmoningai pagalvoji: o gal tikrai yra frazių, kurios skirtos tik man? Juk kiti to tikrai taip gerai nesuprastų...
Paradoksalus šiandienos žmogaus būvis skleidžiasi dideliais ratais. Norėdami privatumo, dalį tiesioginio bendravimo patikime mašinoms. Vėliau jas pasitelkiame tam, kad nesijaustume vieniši. Taip bendraujame su kitu į kristalų ekraną įsistebeilijusiu vartotoju.
Internetas ir socialiniai tinklai suveda skirtingose pasaulio vietose esančius bendraminčius ir išskiria ar suteikia pretekstą atsiriboti nuo šalia sėdinčiojo. Mes apsiginklavome technika ir bijome bent sekundei likti vieni su savo mintimis. Lygiai taip pat nebemokame pradėti pokalbio su nepažįstamuoju. Taip veikia ir balsas ausinėse. Jis tampa artimesniu nei šalia einantis žmogus.
Lyg žaidime pasiduodi balso instrukcijomis. Iš pradžių dėl to, jog matai, kad grupėje yra ir kitų taip besielgiančių. Kiti galbūt atvirkščiai - nori parodyti, kad yra drąsūs. Treti ne taip greitai ima pasitikėti programa.
Kelionės viršūnė - momentas, kuomet nurodymams paklūsta bene 100 procentų dalyvaujančių. Nuo čia kelionė veda empatijos kitam link. Pasidžiaugus savo išskirtinumu, pabandžius susidraugauti su programa, staiga išgirsti, kad balsas keičiasi. Nesmagu. Įvyko update'as. Ak, koks vis dėlto nelankstus technikos pokyčiams žmogus. Tada apsidairai ir matai, kad žmonės aplink tave išliko tokie patys. Ten pat.
Galbūt kada nors, tolimoje ateityje (kurios, tikėkimės nesugriaus karai, visuotinis atšilimas ir t.t.) mūsų amžius bus vadinamas tuo, kuriame technika vis dar tarnavo žmogui. Arba kuomet buvo imtasi technikos tam, kad sugrąžintume žmogiškąjį bendravimą su šalia esančiuoju.
„Remote Vilnius" primena, kaip nejauku yra likti vienam ir tuo pat metu parodo, jog kiekviename iš mūsų dar išlikę bendravimo įgūdžių. Dar daugiau: mes jais tebemokame ir tebegalime naudotis. Kūrėjai nesisavina mūsų proto, jie kaip tik prašo kvestionuoti jo galimybes.
Galbūt verta apmąstyti galimybę po mirties savo protą palikti mašinoms. Išlikti kibernetinėje erdvėje, kurios niekas neužkas po žeme, kuri niekada nesuirs. Bet argi kiekvieno iš mūsų charakteris, būdas, emocijos nepaverčia mūsų proto galimybių tokiomis, kurios gali stebinti ir atrasti? Visas šis komplektas jau sukūrė ilgą žmonijos istoriją šioje planetoje (galbūt ne visuomet tokią, kokios norėtųsi). Taip sukurs ir kiekvieno individualų „Remote" pasakojimą, kurio įspūdingumas priklausys tik nuo paties dalyvio.
