„Baimė sužaloti jaunimą mistiška, žiauria lietuvių liaudies pasaulėjauta pasakas padarė infantilias“, - tvirtina režisierius Jonas Tertelis, sumanęs neįprastą tautosakos perlo inscenizaciją.
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre - įspūdingo reginio spektaklio premjera. Gruodžio 3 ir 4 d. žinomų menininkų komanda į sceną su dailininkės Birutės Žilytės iliustracijomis perkelia Jono Basanavičiaus užrašytą lietuvių liaudies pasakojimą „Kaulinis Senis ant geležinio kalno“. Kūrėjai žada išskirtinį reginį ne tik vaikams, bet ir jų tėvams. Mintimis apie premjerą pasidalijo jos režisierius ir inscenizacijos autorius J.Tertelis.
Jūsų režisuojamas spektaklis gimsta netradiciniu būdu. Jo ištakos - Birutės Žilytės iliustracijos. Su visa kūrybine grupe Jūs bandysite teatrine kalba perskaityti Jono Basanavičiaus užrašytą tautosakos tekstą „Kaulinis Senis ant geležinio kalno“. Kaip kilo mintis ir kodėl tai svarbu šiandien?
Birutė Žilytė iliustracijomis puošė daug lietuvių liaudies pasakų. Jos kūryba ne tik iliustruoja, bet ir savaip „komentuoja“ pasakose fiksuojama pasaulėžiūrą. Ir nors Birutė pasižymi drąsa, atvirumu, mistiniu ir kartais žiauriu žaismingumu, ji kartu išlieka jautri ir asmeniška.
O tai įkvepia eiti Birutės nuklotu keliu, kad pažintum Jono Basanavičiaus ir kitų užfiksuotus pasakojimus. Deja, B. Žilytės pasakų pasaulį geriausiai pažįsta mano ir vyresnioji karta, taigi natūralu, kad tuo norisi pasidalinti ir su augančia jaunąja karta.
Tai viena iš priežasčių, lėmusių šio spektaklio atsiradimą. Kita realiai išlindo diskutuojant su pačia B. Žilyte: šiandien neretai pasakos iliustruojamos labai „saugiai“. Baimė augančias kartas „sužaloti“ žiauria ir mistiška lietuvių liaudies pasaulėjauta pavertė pasakas, o su jomis ir mūsų kultūrines ištakas infantiliomis, perdėtai sutaurintomis ir, mano nuomone, labai nutolusiomis nuo periferijos žmonių pasaulėjautos. Ir nors pasakos anksčiau buvo kuriamos norint ne tik paauklėti, bet ir tiesiogiai pagąsdinti, jų pagrindinis tikslas išliko atverti kitą, nematomą pasaulio pusę, jo istorijas, ir kviesti žmogų iš tikro smalsauti, bijoti, juoktis ir kitaip patirti sunkiai paaiškinamą gamtą.
Ar šiandien reikia lietuviškų pasakų? Žinoma, tik nepamirškime ištraukti savo fantazijos iš sustingusio kaimo Lietuvoje ir persikelti į tuos paslaptingus miškus, mįslingas pelkes, ežerų švytėjimą, paukščių ir žvėrių kikenimą, besislapstančias būtybes ir pievų rūką, tarp kurių ir tūno ta lietuviška papsinti trobelė su savita mįsle viduje.
Apie ką ši pasaka?
Pasaka „Kaulinis Senis ant geležinio kalno“ irgi yra mįslė: pelės ir žvirblio ginčas dėl mažo grūdo į istoriją įtraukia Sakalą, Sakalas įtraukia Žmogystą, o Žmogysta į nepavydėtiną padėtį pastato savo jauniausią sūnų... netyčia. Visa tai Kaulinio Senio spąstai, kurie galiausiai atsigręžia prieš jį patį. Pirmą kartą iš namų į pasaulį išėjęs Jaunuolis randa ne tik savo kelią įveikti neįveikiamus išbandymus, bet atranda ir kai ką daugiau, ko negalėjo nuspėti nei Kaulinis Senis, nei sūnų išsiuntęs Žmogysta.
Lietuvių pasakas pasukus kitu kampu, jos gali sukukuoti gegute iš kito miško. Šioje pasakoje tirdamas ribą tarp smalsumo ir godumo, spektaklyje prieinu prie brandos temos. O kartu su kūrybine komanda jauną žiūrovą viliojame į mįslę. Vaizdo projekcijos, sukurtas pagal Birutės Žilytės darbų fragmentus, apgaubia „žilytiškojo“ pasakų pasaulio atmosfera, o vyksmas scenoje panardina į mistišką, žavų ir kartais cinišką lietuvių liaudies nuotykį.
Kodėl šiandien svarbi nauja teatrinė forma?
O kas yra nauja teatrinė forma? Apie ką kalbame, tai greičiausiai yra “mums neįprasta forma”. Ar tai svarbu? Žinoma. Tik manau, forma ir turinys, privalo vienas kitą pildyti, konfliktuoti ar turėti kitą aiškų tarpusavio ryšį! Skaitmeninės technologijos veržiasi į teatrą ir, neabejoju, greitai sąlyginėje teatro erdvėje atsiras ir virtualios realybės performansai. O tai atneš dar vieną „naujų formų“ bangą. O kur tai nuves - pamatysim. Kad ir kaip, manau, svarbiausia sveikas kūrėjo santykis su medžiaga, su žiūrovu ir su savimi pačiu. Po to lieka tik įrankių, kuriais tu tai perteiki, klausimas.
Video naudoti pasakojant lietuvišką pasaką, gal mūsų teatre ir nėra labai įprasta. Tačiau, kaip ir kiekviename spektaklyje, radus balansą su aktoriais, scenovaizdžiu, muzika ir kitais komponentais, video tampa natūraliu, šiandien kitose medijose jau įprastu, įrankiu. O juoda teatro dėžutė atveria dar vieną sieną, kuri tikėkimės žiūrovui padės pažvelgti į užduodamus klausimus kiek kitu kampu ar nukreips fantaziją į naują potyrį.
Kad ir kaip, audiovizualiniai kūriniai mus supa kasdien ir visur. Ir natūralu, kad teatras siekdamas išlaikyti tamprų ryšį su žiūrovu turi ne tik jam pasakoti, bet ir iš jo mokytis, stebėti supantį pasaulį, lygiai taip išmokti kalbėtis tomis pačiomis priemonėmis. Tik taip, manau, teatras, ar apskritai menas, gali padėti teoriškai suprantamą mums įprasto pasaulio pusę patirti emociškai.
Kuo ypatingos Birutės Žilytės iliustracijos? Ką ir kaip ketinate naudoti?
Vienas dalykas - žaismingos, gyvų spalvų iliustracijos, antras - jos sukurti raižiniai, trečia - freskos, ir yra dar tarpiniai variantai. Iš viso to bandau įsivaizduoti vieną B. Žilytės kosmosą ir pasakos „Kaulinis Senis ant geležinio kalno“ vietą jame. Tad raižiniai man tapo vartais į pasakų pasaulį, spalvotos iliustracijos sušvito stebuklinio pasaulio atmosfera, o freskos - Jaunuolio ir Mergelės susidūrimo su Kauliniu Seniu kovos išraiška.
Gana ilgą laiką dirbote audovizualinių reklamų ir kino srityje. Pastaruoju metu vis dažniau integruojatės į dramos teatrą. Gal galėtumėte plačiau pristatyti savo kūrybinės kelionės dinamiką: ar ji daugiau grįsta atsitiktinumais, ar egzistuoja tam tikra siekiamybė?
Teatru žavėjausi dar paauglystėje, o į kiną pasukau gan netikėtai. Bet tiek brolio (aktoriaus Justo Tertelio), tiek draugų dėka ryšys su teatru vis stiprėjo. Pirmas ryškus pėdsakas įvyko su trupe „Notheatre“ kuriant „Mr. Fluxus, arba Šarlatanai“ - ten dvi valandas video “kūriau” gyvai, akivaizdžiai būdamas scenoje ir nebuvo galima, už nieko pasislėpti. Tas projektas, mane labiausiai ir įtraukė į paieškas, į tam tikrą tyrimą, kurį tęsiu su kiekvienu darbu teatre. Man smalsu kur, kaip, kada ir į kur reiktų iškirsti langą juodoje teatro dėžėje į kito pasaulio realybę, spalvą, ritmą ir laiką. Ir tiesa pasakius, dar gan dažnai iškyla klausimas, ar apskritai video teatre taip dažnai reikia. Bet su kiekvienu projektu dalį atsakymų randu, ir juos bandau, tada kyla vis daugiau naujų klausimų. Ir taip keliauju, o tai veikia ir turinį, ir formą, ir mano, kaip kūrėjo poziciją. Tad veikla teatre, gal ir prasidėjusi spontaniškai, šiuo metu palaipsniui veda viena kryptim. Žiūrėsim, kur nueisiu...
Kokio amžiaus žiūrovams skiriate šį spektaklį?
Statydamas šį spektaklį daugiau galvoju apie jaunus žmones žengiančius iš vaikystės į paauglystę ir paauglius. O kiekvienam, tas periodas prasideda skirtingai. Prasideda skirtingai, bet kada baigiasi?...
Kaip Jums atrodo, kodėl šiuolaikiniam lietuviui artimesnis infantilumas, lyriškumas, kai tuo tarpu visos archainės pasakos „kvėpuoja“ visai kitu ritmu, yra asketiškos, griežtos, dažnai netgi žiaurios. Ar tai sovietmečio „palikimas“, ar kažkas dar sudėtingiau?
Nemanau, kad tai galioja tik lietuviams. Tai gal net bendra šiandieninio žmogaus problema, kuri ypač ryški postsovietinėse šalyse. Ir čia prie kryžiaus gali kalti bet ką, ką ištrauksi iš maišo. Sunku pasakyti. Šią būseną kildinčiau iš ištikusios nežinomybės. Okupacija, plačiąja prasme, visada pilna nežinomybės: nežinai, kas “savas”, nežinai, kas gyvas, nežinai, kas bus rytoj, kas po metų ir pan. Nors mitai, legendos kuriami ir apie režimus, bet jie remti žmogaus baime žmogui. Tuo tarpu pasakų ar mitų herojus dažnai nežinodamas bijo, bet eina į „pasaulio pakraštį“ ieškoti, kovoti ir laimėti. Jis pasitiki nuojauta ir pasaulėjauta, kuri remta nepaaiškinamos gamtos ir jos dėsnių galia, o ne nenuspėjamo žmogaus valdžia.
Manau, per XXa. mes Lietuvoje pripratom prie nenuspėjamo žmogaus valdžios, ir panašu, jog likom įkalinti baimėje “Jam”. Ištrūkę iš Sovietų Sąjungos sustojom, įkvėpėm ir pradėjom ieškoti, ne kaip toliau statyti nauja, o ko reikia bijoti dabar. Tai veda prie nepasitikėjimo, kaip išeities pozicijos, tiek aplinka, tiek ir artimaisiais. Gal dėl to žmogus susigūžęs į kamuoliuką renkasi saugų minkštą turinį, formą, kur viskas yra labai aišku. Bet kartais laimi tie, kurie žodį „nežinau“ priima tiesiog infantiliai ir lyriškai, kaip pagrindą pradėti naują, gal kiek kvailoką nuotykį. O tada, nori ar nenori, lyrika virsta sarkazmu, nykuma „garuoja“ pro ausis, o infantilumas nusidažo siurrealistinėmis spalvomis.
Kitas klausimas, kas Lietuvos žmoguje apskritai nėra sovietmečio „palikimas“? Man atrodo, atsakydami į šį klausimą, mes vis dar esam pakankamai naivūs, o liūdniausia, kad iš tiesų nepažįstam ir nenorim sužinoti savo šalies istorijos be romantizuotų keverzonių.
Tai vis dėlto kuo skiriasi kino režisierius nuo teatro režisieriaus?
Mane mokė, jog režisūra yra visur tokia pati - skiriasi tik priemonės. Kinui būtina kamera, tad natūralu, jog daug sprendimų kyla iš bendro darbo su vaizdo operatoriumi. Teatrui būtinas yra aktorius...
O šiaip kine procesas norimam kadrui pasiekti yra daug konkretesnis ir tikslesnis, o teatre vieno kadro nėra, yra tik visuma.
***
Spektaklį „Kaulinis Senis ant geležinio kalno“ kuria gausi vizualiųjų menų atstovų komanda: scenografė Paulė Bocullaitė, dailininkas-skulptorius Donatas Jankauskas Duonis, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, kompozitorius Gintaras Sodeika, vaizdo projekcijų autorius Mantas Bardauskas, šviesos dailininkas Vilius Vilutis.
Vaidina Povilas Budrys, Rytis Saladžius, Žygimantė Jakštaitė, Gediminas Rimeika, Lukas Malinauskas, Taura Kvietinskaitė, Paulina Taujanskaitė, Augustė Pociūtė, Kamilė Petruškevičiūtė, Viktorija Žukauskaitė, Inga Šepetkaitė, Ugnė Šiaučiūnaitė, Martynas Ališauskas, Jonas Braškys, Ignas Gužauskas, Laurynas Jurgelis, Artiomas Rybakovas, Oskaras Vygonovskis.
