Rankraštis pasiekė skaitytoją
Pernai Lietuvoje buvo plačiai minimas dailininko Stasio Ušinsko (1905-1974) šimtmetis. O šiandien „Lėlės“ teatras pristatys du su S.Ušinsku susijusius unikalius leidinius, kurie savo valandos laukė šešis dešimtmečius, – lygiai tiek, kiek trunka lietuvių profesionaliojo lėlių teatro istorija.
Tai bus S.Ušinsko knyga „Lėlių ir kaukių teatras“ ir jo marionečių filmo „Storulio sapnas“ DVD. Iš archyvų tamsos jie patenka į dienos šviesą.
S.Ušinsko knygos rankraštis buvo žinomas vien lėlininkams, ir tai ne visiems. Kurį laiką buvo manoma, kad jis dingęs. Per pusę amžiaus dailininko rašytinis kūrinys apaugo legendomis.
Nuo šiandien „Lėlių ir kaukių teatrą“ galima legaliai atsiversti ir išmokti pačiam darytis marionetes. Toks ir buvo S.Ušinsko tikslas.
1938 metais sukurtas „Storulio sapnas“ – pirmasis lietuviškas filmas, kuriame vaidina lėlės. To laiko kritikai šioje 15 minučių juostoje įžiūrėjo momentų, vertų „tikro šedevro vardo“.
Universalus, renesansinių užmojų menininkas buvo ir pirmojo profesionalaus lėlių vaidinimo „Silvestras Dūdelė“ autorius. Tad Lietuvos lėlių teatras savo istoriją skaičiuoja nuo S.Ušinsko „Silvestro Dūdelės“ premjeros – 1936 metų gegužės 6 dienos.
Nepakęstų prašymo šypsotis
Režisierius ir dailininkas Rimas Driežis su vaidinimo „Silvestras Dūdelė” personažais Silvestru ir Barborėle atiduoda pagarbą profesionalaus lėlių teatro Lietuvoje pradininkui Stasiui Ušinskui. Pauliaus Lileikio nuotrauka
„Ušinsko marionetės buvo beveik žmogaus ūgio, o katinas – gerokai didesnis už tikrą. Lėlės buvo sunkios. Matyt, artistai labai norėjo turėti marionečių teatrą, jei neprieštaravo su tokiomis vaidinti“,– svarstė „Lėlės“ teatro režisierius Rimas Driežis.
S.Ušinsko spektaklio atminimui R.Driežis sukūrė savo „Silvestrą Dūdelę“. Su mažesnėmis ir lengvesnėmis lėlėmis. Kad nusifotografuotų su šiandieniniu Silvestru Dūdele ir jo Barborėle, R.Driežis pritūpė. Tik tada visi sutilpo į vieną kadrą. „Nusišypsokit“,– paprašė fotografas. „Ušinskas už tokį prašymą į galvą duotų“,– pažymėjo R.Driežis.
R.Driežis į viską, kas susiję su lėlių teatru, žiūri ypač rimtai. Tik dėl jo atkaklumo S.Ušinsko rankraštis apie marionečių gamybą pagaliau virto knyga.
Knygos „Lėlių ir kaukių teatras“ bei „Storulio sapno“ DVD leidyba pasirūpino Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus.
Lėlės – ne tik vaikų pramoga
„Ušinskas ir pats rimtas buvo, ir viską, ką darė, jis darė tinkamai,– dėstė R.Driežis.– Užtat toks didelis jo įnašas į lietuvių meno istoriją“.
1931 metais sugrįžęs po mokslų Paryžiuje, dailininkas tapė, kūrė scenografiją, vitražą, freskas, marionečių teatrą bei kiną. Visur buvo pradininkas.
„O pasirodžius knygai „Lėlių ir kaukių teatras“, galime teigti, kad Ušinskas – ir pirmosios lietuviškos knygos, skirtos lėlių teatrui, autorius“,– vardijo režisierius. R.Driežis griežtai perspėjo, kad „Ušinskas niekais neužsiiminėjo. Tai buvo pernelyg racionali, blaivi ir dideliu talentu apdovanota persona. Ir lėlių teatras jam nebuvo „lėliukai“ ar vien pramoga vaikams.
Ušinskas – tartum lėlių teatro ambasadorius – skatina net pačius lėlininkus pagarbiau žiūrėti į savo darbą. Nes iki šiol visuomenės požiūriu juk esame tik „lėliukai“. Ušinską lėlių teatras domino kaip dar viena visavertės kūrybos galimybė“.
Marionetės kalba judesiais
S.Ušinsko „Silvestro Dūdelės“ vaidinimo R.Driežis nematė ir negalėjo matyti, nes prieš septyniasdešimt metų dar nebuvo gimęs. Tačiau, panagrinėjęs Juozo Gustaičio pjesės siužetą, išstudijavęs filmą „Storulio sapnas“, kuriame vaidino tos pačios marionetės, režisierius turi nuomonę apie tai, kas lėlių teatre galėjo rūpėti S.Ušinskui. „Jam rūpėjo vaizdų kalba. Judesys buvo tikrai svarbesnis už literatūrą. Manyčiau, Ušinską labiau domino niekuo nevaržomos lėlių galimybės reikštis. Lėlės jo spektaklyje išraiškingai kalbėjo judesiais“.
