Tomas Jašinskas: Lietuvių teatro šaknys slypi motulėje Rusijoje

2010-03-06
Tomas Jašinskas: „Siuntė mane atgal į Europą, bet aš sakiau – ne“

aA

Šį sekmadienį, kovo 7 dieną 19 val. Menų spaustuvės Juodojoje salėje išvysime Klaipėdoje režisūros studijas baigusio, o dabar Maskvos Mejerholdo teatro institute magistrantūroje jas tęsiančio režisieriaus Tomo Jašinsko monospektaklį „Pamišėlio užrašai”. Tomas Jašinskas – jau trečias lietuvis, kuriam pavyko įstoti į Mejerholdo teatro centrą, nepaisant to, jog prieš stodamas, rusų kalbos įgūdžiais jis pasigirti nelabai galėjo. Šiuo metu Tomui dėsto asmenys, dirbantys ir GITIS´e, ir Maskvos Dailės teatre, o specialybės dėstytojas yra Valerijus Fokinas. Režisierių Tomą Jašinską kalbina Viktorija Ivanova.

Kaip sugalvojai studijuoti Rusijoje, nemokėdamas rusų kalbos?

Stojant man ne kalba buvo svarbiausia. Svarbiausia yra noras, o įstoti į Maskvos Mejerholdo teatro institutą aš norėjau, nes supratau, kad visas lietuviškojo teatro pamatas yra ne iš Prancūzijos ar kitų Vakarų Europos šalių. To šaknys slypi motulėje Rusijoje, todėl ten ir reikia nešdintis. Be to, negirdėjau ypatingų atsiliepimų apie studijas Vakarų ar Šiaurės Europos šalyse. Dar norėjau mokytis, gilintis į pačią esmę, į pagrindus, kurie man dar klibėjo. O dėl kalbos – aš galvoju, kad tai net išėjo į naudą, nes dėstytojai, kurie man dabar dėsto, tada suprato, kad tokiame mano poelgyje yra gero, sveiko avantiūrizmo, kuris juos šiek tiek ir papirko. Todėl visada reikia rizikuoti. Buvau pakviestas pokalbiui po to, kai buvau atrinktas po pirmojo stojamųjų etapo – siunčiau spektaklio „Pamišėlio užrašai” videoįrašą, nuotraukas, režisūrinę eksplikaciją – žinoma, rusų kalba. Pokalbio metu stebėjosi, kodėl aš, turėdamas europietišką pasą, noriu mokytis Rusijoje. Siuntė mane atgal į Europą, bet aš sakiau – ne. Mano nuomonė nekinta – pamatiniai dalykai yra Rusijoje, Maskvoje.

Ką planuoji baigęs studijas – likti Maskvoje, keliauti į kitus pasaulio kraštus ar matyti save lietuvių teatro kontekste?

Reikės bandyti save Lietuvoje. Kadangi Maskva labai praplėtė mano akiratį, tai matau, kiek daug dalykų Lietuvoje dar nėra. Lietuvoje teatras nenagrinėja daugelio temų, kurias, manau, nagrinėti reiktų. Lietuvoje spjaudosi nuo žodžio „socialinis”, bet gal per greitai atsiribodami, nes „socialinis” tikriausiai siejasi su paviršutinišku, pigiu teatru. Lietuvių teatre keiksmažodžių bijo kaip velnias kryžiaus, nors tai gal ir keičiasi. Tačiau man atrodo, kad yra sustabarėjusių vietų, kurias būtų galima išjudinti. Mes šiek tiek sukamės tam pačiam rate, šnekėdami apie pasaulinio masto ar amžinąsias problemas – meilė, ištikimybė, garbė.

O Tave labiau domina…?

Mane domina viskas. Mano dar toks amžius, kuris leidžia man domėtis viskuo.

Kai tik grįžti į Lietuvą, užsuki ir į dramaturgijos festivalius, ir į spektaklius. Kaip vertini šiandienos lietuvių teatro situaciją?

Šiaip mane jaudina, kas dedasi Lietuvos teatre, nes aš norėčiau tapti bent kažkokia jo dalimi. Žiūrėdamas iš šalies matau, kad teatras Lietuvoje gal kartais sukasi tik iš inercijos. Kodėl taip sakau? Nes nežinau, kas bus. Nematau ieškojimo, iš kurio kažkas išsivystytų. Nekalbu apie meistrus, kurie turi savo kryptį ir toliau ją puoselėja. Bet kuo aš galėčiau sekti iš savo kartos, iš šiek tiek vyresnių už mane režisierių? Tai gąsdina. O šnekant apie dramaturgiją, manau, kad Lietuvoje iš viso yra labai sunki situacija. Nėra jokio proveržio – dramaturgija atrodo apgailėtinai. Ypač lyginant su lenkų ir rusų pjesėmis – tame kontekste mes atrodome labai nykiai. Tarkim, kokiame „Versmės” festivalyje kilo klausimas, kodėl aš turėčiau išgirsti kai kurias istorijas. Kodėl man jomis domėtis, ką jos turėtų man pasakyti tokio, kas galėtų mane kaip žiūrovą sujaudinti.

Kaip susidomėjai Gogoliu? Esi pastatęs ne vien „Pamišėlio užrašus”, Maskvoje ėmeisi statyti ir „Apsiaustą”..?

Keistas sutapimas – Gogolis buvo pasirinktas dėl to, kad jis nagrinėja temą, kuri man įdomi. Mažas žmogus ir neatitikimai tarp iliuzijos ir realybės. Aš galvoju, kad paties Gogolio kūryboje ta tema plėtojama. Aš nesu ypatingas Gogolio žinovas, tačiau mane visą laiką domino žmogaus, kokį jis save įsivaizduoja, santykis su tuo, koks jis yra iš tikrųjų.

Pajuokavai, kad greit galėsi laikyti save „Pamišėlio užrašų” ekspertu, mat esi matęs gana nemažai spektaklių, pastatytų pagal šią medžiagą. Kaip vertini savo spektaklį matytųjų kontekste?

Provokatyvus klausimas… Matau ir pliusų, ir minusų. Kai kuriuos spektaklius žiūrėdamas džiaugiuosi, kad nesusimoviau, nes supratau, bent jau man atrodo, kad supratau, ką norėjo pasakyti Gogolis „Pamišėlio užrašais”. Žinoma, kažkokie niuansai visąlaik atsiranda. Po kiek laiko norėtum kažką pridėti, pakeisti, deja, realybė nėra tokia, kad galėtum visą laiką lengvai prižiūrėti savo darbą. Bet aš stengiuosi, net ir būdamas Maskvoje.

Kol Tu būni Maskvoje, Tavo spektaklis gyvena atskirą gyvenimą – kaip jam sekasi? Girdėjau, spektaklis buvo nuvežtas ir į Makedonija, ir į Rusiją…

Labai džiaugiuosi dėl šitų gastrolių ir sulaukiau labai daug nuomonių. Tai padeda – duoda pajausti, ar tu apskritai gali kalbėtis su žiūrovu. Tai svarbu, nes gal tu esi tiesiog idiotas, kuris pats gyvena kažkokioj pamišėlio istorijoje, įsivaizduoji esąs kažkas, o iš tikro esi niekas. Todėl tie pokalbiai su žiūrovu yra geri, ypač, kai tai tam netrukdo geografinės ribos.

Nerijus Gedminas „Pamišėlio užrašuose“. Menų faktūros archyvas

„Pamišėlio užrašai” buvo Tavo diplominis spektaklis. Kaip sugalvojai pasikviesti vaidinti savo dėstytoją Nerijų Gedminą?

Aš pamačiau jame tas savybes, kuriomis norėjau apdovanoti Aksentijaus Popryščino personažą. Svarbu yra ne tai, ar jis profesionalus aktorius – aišku, tai turi reikšmės, bet man svarbiau yra jo vidinės savybės konkrečiam personažui kurti.

Tavo lūkesčiai buvo pateisinti?

Kaip aš dabar jį peiksiu? Tikriausiai tobulas spektaklis yra tik galvoje. Visuomet bandai rasti kompromisą tarp to, ką susikūrei galvoje, ir to, ką pamatai scenoje. Eini kompromisų keliu ir visa režisieriaus profesija yra kompromiso siekimas – su dailininku, kompozitoriumi, aktoriumi… kad pasiektum savo norimo rezultato.

Kokie Tavo artimiausi režisūriniai planai?

Šiuo metu esu „susitikęs” su Camus. „Nuopolis” (arba „Krytis”). Taip pat kiekvienas turi sąsiuvinį, į kurį rašo, ką norėtų pastatyti, pamatyti scenoje.

Storas tas sąsiuvinis?

Iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriantis sąsiuvinėlis. Paprastas, languotas. Bet ten yra minčių, yra sumanymų, kuriuos, aš manau, tikrai verta ir reikėtų pabandyti įgyvendinti Lietuvoje.

 

 

Naujienos