Naujuosius metus Rimas Tuminas Vilniaus mažojo teatro publikai pasiūlė sutikti netradiciškai - režisierius ją pakvietė stebėti nebaigtą kūrybos procesą. Šventinį reginį šmaikščiai pavadinęs „Belaukiant „Mistro„, teatras žiūrovams parodė ištrauką iš būsimos premjeros pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Mistras“.
Pirmosios šio spektaklio dalies premjera numatyta kovo pradžioje, kai Vilniaus mažasis teatras minės 20 metų sukaktį. Siūlome 57 metų R.Tumino minčių apie repetuojamą spektaklį.
- Kaip tarp jūsų kūrybinių idėjų atsirado spektaklis apie Adomą Mickevičių?
- Mano vaikystės laikais mūsų istorija buvo slepiama, nutylima. Šis uždraustas vaisius atrodė labai reikalingas, tad domėjomės viskuo, kas susiję su Lietuvos istorija. Bet man niekada nekildavo noro ją inscenizuoti. Man net atrodo, kad pagoniškos šaknys mums neleidžia didvyriams, iškilioms asmenybėms suteikti konkretaus regimo pavidalo.
Jas gaubė paslaptis, o mes mylėjome tą paslaptį. Atsimenu, „Lituanikos„ daug kas nepriėmė - galbūt daugumą sutrikdė konkreti sceninė išraiška. Dabar laikas pasikeitė, ir tos istorinės asmenybės tarsi pačios prašosi būti prikeltos gyvenimui scenoje. Tad atsirado „Madagaskaras“, dabar - „Mistras". Man norisi per Pakštą, Mickevičių ir daugelį kitų pažvelgti į mūsų istoriją, praeitį.
- Ar jaučiate skirtumą, kai dirbate su medžiaga, kurios veikėjai - paprasti žmonės, ir kai imatės pjesės, kurios personažų prototipai yra realios istorinės asmenybės?
- Visada ieškau medžiagos, leidžiančios rastis teatrui. Ne temos, ne idėjų, o platesne prasme. Medžiagos, kuri išlaisvintų, leistų rastis naujai teatro kalbai. Ir viena žinau - nereikia stengtis tų istorinių asmenybių atsargiai pajudinti ar nuvalyti istorijos dulkes. Mes juk ne archeologai ir ne muziejininkai.
Reikia nebijoti grubiai nukratyti nuo tų žmonių užmaršties žemes. Kur tai mus nuves - nežinau. Dar bus antroji „Mistro" dalis, gal ir trečioji. Laukia ir kitos mūsų kultūros asmenybės - Žemaitė, Vaižgantas.
- Po „Madagaskaro„ gastrolių Lenkijoje tenykštė kritika užsiminė, kad spektaklis atrodo tarsi įkvėptas A.Mickevičiaus paskaitų apie romantizmą. Ar „Mistre“ toliau eisite atviro teatro keliu?
- Tik tuo keliu. Net pabandysiu peržengti ribą. Kas už jos? Jaučiu ten slypint labai daug iššūkių - fantasmagoriją, siurrealizmą, kubizmą, kitus menus, kuriuos reikia sujungti į visumą.
- Vadinasi, eisite kuo toliau nuo tikrovės?
- Kuo toliau! Nebenoriu teatre grįžti į tikrovę, noriu kurti totalų teatrinį vyksmą.
- Aktoriams surengėte paskaitų ciklą apie A.Mickevičiaus asmenybę, kūrybą ir jo epochą. Kuo jums patraukli romantizmo epocha?
- Pirmiausia paslaptimi. Apleisti parkai, apgriuvę paminklai, koplyčios, bažnytėlės, kurių nereikia tvarkyti, jas reikia atrasti.
- Dažnai apie jūsų spektaklius kalbama, kad jie nepaprastai gražūs, efektingi, bet sunkiai pasiduodantys apibrėžimams. Gal galite užsiminti, apie ką bus jūsų „Mistras"?
- Apie kelionę namo, kelionę į gimtinę. Tai amžina, besikartojanti tema. Namų, tėvynės, laisvės, grožio ilgesys. Kuo arčiau kelionės pabaiga, tuo ilgesys didesnis.
Ir kuo aiškiau suvoki, kad daug kas bus pasikeitę, tuo brangiau, reikšmingiau visa tai atrodo - gimtosios žemės grumstas, kvapas, garsas.
 |
| Dramaturgas Marius Ivaškevičius. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka |
Istorija leidžia keliauti neišeinant iš namų
Marius Ivaškevičius, pjesės „Mistras" autorius:
- Kodėl savo pjesių herojų prototipais dažnai renkatės istorines asmenybes? - paklausėme M.Ivaškevičiaus.
- Mėgstu knistis faktuose. Jei ruošiuosi keliauti, prieš tai viską išsinagrinėju. Tokiu būdu lyg ir dvigubai keliauji: galvoje, o paskui - tikrovėje. Taip ir dėl istorijos - galima per ją keliauti neišeinant iš namų. Susigalvoti maršrutą, pasiimti iš bibliotekos tinkamų knygų ir išvykti į kitą laiką. Tai ir savišvieta, ir didelis malonumas.
- Ar manote, kad lietuvius nuo seno kamuoja „tikro" herojaus, tautos vedlio ilgesys?
- Lietuvius pastaruosius 200 metų kamavo laisvės klausimas. Periodiškai kas 30 metų jie dėl jos išsiruošdavo į karą. O kai laisvė nuolat yra tokia aktuali, norom nenorom ieškoma herojų, galinčių ją sugrąžinti. Jei nerandama išorėje, ieškoma savyje. Mes iš tiesų turėjome herojų ir tebeturime, tik ne visada juos pastebime.
- Ar kurdamas „Mistrą" galvojote apie konkretų režisierių ir aktorius?
- Lygiai prieš trejus metus užsiminiau apie pjesę R.Tuminui. 2006 metų gruodžio 31-ąją buvo suvaidintas šimtasis „Madagaskaro„ spektaklis, susirinkome taurės vyno Mažojo teatro kavinėje ir tuomet pasakiau, kad esu sumanęs pjesę apie A.Mickevičių. R.Tuminas sureagavo entuziastingai, ir man neliko abejonių, kam šią pjesę rašysiu. Rašydamas neįsivaizdavau aktorių, bet kai susikūrė personažai - galvoje juos matavau būtent ant „madagaskariečių“.
