„Ką mes darome ne taip, kad esame tokie pavargę? Ir kokia tai meilė, jei ją skleidžiame, o mums vis tiek negera?" - retoriškai klausė žinomas aktorius Marius Jampolskis.
Būtent šias problemas 31 metų aktorius gvildena kurdamas vaidmenį Jurijaus Smorigino režisuojamame spektaklyje „Gaidukas" pagal Emos Ashley monodramą. Premjera įvyks gruodžio 29 dieną Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.
- Kas paskatino jus imtis monodramos? - paklausiau M.Jampolskio.
- Paskatino mano ambicijos ir iliuzijos. Vasarą buvau pas draugą kaime. Jo senelis augino visoje apylinkėje garsiausius pomidorus. Jie buvo didžiuliai, pilni saulės, skanūs. Paklausiau, kur slypi paslaptis? Senukas atsakė: „Daug gero mėšlo ir kruopštaus darbo". Štai! Panaudok savo paties „mėšlą" ir dirbk.
Man - per trisdešimt. Nuo devyniolikos su manimi dirbo tikri vyrai ąžuolai. Mano grupės vadovas Vladas Bagdonas mokė scenoje patirti, kas yra garbė, orumas, jautrumas. Cezaris Graužinis kibirais liejo į visus studentus maištautojų dvasią ir naikino stereotipus. Kelerius metus buvau šalia Valentino Masalskio ir patyriau savo paties menkumo, tuštybės priepuolius.
Šalia Gintaro Varno patyriau pirmąjį įvertinimą, šalia Jono Vaitkaus virtau dulke, iš kurios jis lipdė pasaulį. O kur dar Gytis Padegimas, Adolfas Večerskis, už kurio visada jaučiuosi kaip už mūro. Šitiek į mane supilta, tad kas man belieka?
- Kaip jūs atradote dramaturgę E.Ashley?
- Mane su E.Ashley sieja ilgametė kūrybinė draugystė. Ji, kaip ir aš, kaunietė. Šiuo metu dirba Vokietijoje, turi kūrybinių užsakymų. Pjesę ji rašė specialiai man.
- Ar stebite monospektaklių gyvenimą Lietuvoje?
- Taip. Mane visada viliojo aktorius, išdrįstantis vienas žengti į sceną. Ir velniai nematė, jei tai iš savimeilės, iš baisių kompleksų. O ką dar kita turi žmogus?
Egocentriškas aktorius visuomenei nepridarys tiek nuostolių, kiek vos ne kiekvieną dieną ją stulbinantys egocentriški politikai, kurie labai dažnai daug profesionalesni aktoriai už mus. Tik pažiūrėkite į Seimo salę - aukščiausio lygio monospektakliai! Sofoklis ir Williamas Shakespeare´as prieš juos - kūdikiai.
- Kodėl režisuoti pakvietėte J.Smoriginą?
- Taip nusprendė E.Ashley. Ji J.Smoriginą pamatė televizijos projekte „Aistringi šokiai". Autorę apstulbino Jurijaus darbas su neprofesionalais. Su Jurijumi dirbti sekasi sunkiai tik todėl, kad sunkiai sekasi taikstytis su savimi. Kai bent trumpam nurimsta mano paties konfliktas, tada repetuodamas jaučiu palaimą.
Iškart atsisakau kalbėti apie Jurijaus darbo principus. Dar savųjų nelabai galiu apibrėžti. Taip pat nelyginsiu Jurijaus su kitais režisieriais - lygindami vieną su kitu sukūrėme tokį pragarą, kad iš jo neišlips net mūsų anūkai.
- Kodėl į pagalbą nepasitelkėte dailininko, kompozitoriaus?
- Todėl, kad nieko nereikėjo gelbėti. Tiesiog jau taip nutiko. Turiu Jurijų, kuris kelia daug triukšmo, tačiau nurimęs iš to sukuria tokį akimirkos judesį, kad apstulbsti. Taip pat turim kėdę. Galbūt padarėm klaidą. O gal ir ne. Pažiūrėsim.
- Ar televizija netrukdo repeticijoms?
- O jums ar netrukdo televizija? Ar jums padeda televizija jausti, svajoti, skaidrėti, mylėti? Ar ji gausiai daugina jūsų vertybes? Labai nuoširdžiai to klausiu. Taip ir man. Televizija maitina ne vieną aktorių, todėl nekoketuokime.
Man televizija netrukdo repeticijoms. O tokie projektai kaip „Triumfo arka" man - aukščiausio lygio repeticija. Ir aš toms repeticijoms labai rimtai ruošiuosi.
- Ką manote apie šiandienos teatrą?
- Aš - aktorius. Gyvenu teatru, skleidžiu jį ir skleidžiuosi jame. Ką čia primanysi apie teatrą, kai kaži kada sukurtas „Karalius Oidipas" dabar aktualesnis nei kada nors anksčiau.
Štai Oskaro Koršunovo „Hamletas" daužo vos ne galvą į sieną šaukdamas „Kas aš esu"? Tas klausimas tinka ir visam šiandienos teatrui.
- O kiek jums svarbus žiūrovas?
- Žiūrovas aktoriui yra viskas. O aktorius be žiūrovo yra nulis. Aktorius juk nevaidina sau, jis - socialiai apibrėžta būtybė, o jo ir žiūrovo santykius apibrėžia žodis „teatras".
* * *
Pjesėje moteris sukuria vyrą
Pjesė „Gaidukas", pasak jos autorės E.Ashley, - pasakojimas apie vaiką, kuris dar negimęs buvo nurašytas. Šis vaikas turėjo būti niekam nereikalingas. Jis to nežinojo, nesuprato, bet labai stipriai jautė, kad yra būtent taip. Tai jam netiko - jis jautė, kad jo prigimtis priešinasi.
„Gaiduko" istorija - ėjimas į moterį. Jis pradeda per savo patirtį suvokti, kas yra moteris. Moteris sukuria vyrą. Jis, bendraudamas su ja, galvodamas apie ją, jausdamas ją, pradeda matyti gyvenimą ir pasaulį.
Todėl ir spektaklis - pasakojimas apie dievišką žmogaus prigimtį, kuri glūdi kiekviename mūsų ir yra pasirengusi veikti, tik ir laukianti mūsų ženklo. Tai pasakojimas apie galimybes, kurios pasireiškia kiekvieną akimirką.
