Tarptautinė žinia teatro pasauliui

2009-03-27 Menų faktūra

aA

Augusto Boal, 2009 m. tarptautinės žinios teatro pasauliui autorius

Bet kurios bendruomenės kasdienybė yra teatrališka, o ypatingas akimirkas žmonės linkę pažymėti įspūdingais reginiais - spektakliais. Jau pačios bendruomenės yra įspūdingos kaip socialinės organizacijos formos, o jų kuriami „spektakliai" panašūs į tuos, kuriuos lankote teatre.

Ir netgi patys to nežinodami, savo santykius su kitais žmonėmis mes kuriame pasitelkdami teatrinę struktūrą. Kaip mes naudojame erdvę, žodžius, balsus, kaip gretiname mintis ir aistras - visa tai, kas yra neatskiriama scenos dalis, tuo pačiu yra mūsų gyvenimo dalis. Mes esame teatras!

Vestuvės ir laidotuvės - taip pat „spektakliai". Tačiau kartu tai ir ritualai, kurie mums tokie įprasti, kad jų sąmoningai nebesuvokiame. Ne tik iškilmingos ceremonijos, bet ir rytinė kava, kasdieniniai pasisveikinimai, drovi meilė ir aistrų audros, senato pasitarimas ar diplomatų susitikimas - visa tai taip pat teatras.

Viena pagrindinių mūsų meno funkcijų - leisti žmonėms įsisąmoninti kasdieninio gyvenimo „spektaklius", kuriuose aktoriai patys sau tampa žiūrovais, o scena susilieja su žiūrovų sale. Visi mes esame menininkai. Kurdami teatrą mokomės pamatyti tai, kas akivaizdu, bet ko dažniausiai nepastebime, nes esame per daug pripratę į tai žiūrėti. Tai, ką geriausiai pažįstame, tampa mums nepastebima, tačiau teatras mums leidžia apšviesti kasdienybės sceną.

Praeitą rugsėjį mus nustebino vienas atradimas teatre: mes manėme, kad gyvename saugiame pasaulyje, nepaisant to, kad aplinkui apstu karų, genocidų, žmogžudysčių ir smurto - tačiau mums atrodė, kad visa tai toli nuo mūsų, kažkur laukinėse pasaulio platybėse. Mes gyvenome saugiai, tikėdami, kad mūsų pinigai sėkmingai investuoti patikimame banke arba atiduoti į patikimo brokerio rankas biržoje.  Bet staiga mums praneša, kad mūsų pinigai iš tikrųjų niekada neegzistavo, kad jie virtualūs, kad tai - fiktyvus išradimas ekonomistų, kurie savo ruožtu nėra nei fiktyvūs, nei patikimi, nei gerbiami.  Visa tai buvo tik prastai surežisuotas spektaklis, slaptas sąmokslas, kuriame keletas žmonių laimėjo daug, o dauguma prarado viską. Kai kurie turtingųjų šalių politikai slaptuose susitikimuose priiminėjo stebuklingus sprendimus. O mes, tų sprendimų aukos, tapome spektaklio žiūrovai, stebintys veiksmą iš galinių amfiteatro eilių.

Prieš dvidešimt metų aš pastačiau Jeano Racine´o „Fedrą" Rio de Žaneire. Dekoracijos buvo labai kuklios: karvės odos patiesalai ant žemės, aplinkui - bambukai. Prieš kiekvieną spektaklį aš savo aktoriams sakydavau: „Fikcijai, kurią mes kūrėme visą laiką, atėjo galas. Kai peržengsite bambukus, nė vienas iš jūsų neturite teisės sumeluoti net mažiausios smulkmenos. Teatras yra Paslėptoji Tiesa".

Kai bandome žiūrėti nors kiek giliau, matome engiančiuosius ir engiamuosius - visose bendruomenėse, etninėse grupėse, lyčių santykiuose, socialinėse klasėse ir kastose. Matome neteisingą ir žiaurų pasaulį.  Mes privalome kurti kitokį pasaulį, nes žinome, kad tai įmanoma. Bet mes privalome jį sukurti savo rankomis, eidami į sceną, kurdami scenarijų ir gyvendami savo gyvenimus.

Tad pirmyn į „spektaklį", kuris jau prasideda. O kai grįšite namo, kartu su draugais vaidinkite savo pačių pjeses ir pasistenkite įžvelgti tai, ko jūs niekada nematėte - to, kas yra akivaizdu. Teatras - tai ne tik įvykis; tai gyvenimo kelias!

Visi esame aktoriai. Būti piliečiais reiškia ne vien gyventi visuomenėje - tai reiškia keisti ją.


 

Augusto Boalis gimė 1931 m. Rio de Žaneire, Brazilijoje. Jis - teatro režisierius, rašytojas ir politikas. Jo sukurta teatro forma - Engiamųjų teatras (Teatro do Oprimido) - ypač paplito radikaliuose judėjimuose už liaudies švietimą. 1992-1996 m. būdamas Rio de Žaneiro miesto tarybos nariu, Boalis plėtojo teisinį teatrą (Teatro Legislativo). 2008 m. jis buvo nominuotas  Nobelio premijai. 1994 m. Boalis apdovanotas UNESCO Pablo Picasso medaliu, o 1997 rugpjūtį - Karjeros pasiekimų apdovanojimu, kurį skiria Teatro aukštojo mokslo institucijų asociacija (Association of Theatre in Higher Education) Čikagoje.

Iš anglų kalbos vertė Kristina Savickienė

Naujienos