Pirmoji Artūro Areimos teatro bendradarbystė su Klaipėdos dramos teatru prasideda nuo teatro klasikos – Williamo Shakespeareʼo. A. Areima į sceną atvesdamas „Ričardą III“ kalba apie makiaveliško, jokių skrupulų neturinčio valdžios siekio pasekmes, apie iš visuomenės tylos ir ramybės troškimo gimstantį ir vėliau tą pačią visuomenę suryjantį blogį. Jo veidas, pasak režisieriaus, yra žmogiškas, kalba maloni ir argumentuota, bet su kiekvienu žodžiu tiesa nustumiama vis tolyn į paraštes, o demokratija ir laisvė tampa tik prisiminimu.
A. Areima dalijosi mintimis apie būsimą spektaklį bei įžvalgomis apie ne senstančią, o kaip tik – vis aktualesnę „Ričardo III“ žinutę. Spektaklio premjera vyks lapkričio 13, 14 ir 15 dienomis.
-----
Tai pirmas AAT darbas su Klaipėdos dramos teatru. Kokios aplinkybės susiklostė, kad jis įvyks? Kodėl buvo įdomu išbandyti šį teatrą ir jo komandą?
Tai šiuo metu vienas stipriausių teatrų Lietuvoje, nebijantis drąsių kūrinių naujiems procesams, tai teatras, atviras iššūkiams, nesislepiantis po saugumo kaukėmis ir nesiekiantis savo repertuaro užpildyti lengvai parduodamais spektakliais. Norint į sceną atvesti Shakespeareʼo „Ričardą III“, būtent tokio teatro ir reikia.
Kodėl būtent šis Shakespeareʼo kūrinys, kuo jis jus traukė, intrigavo?
Ričardas III – ne tik tironas iš praeities. Jis – veidrodis, kuriame ir šiandien matome besišypsančio autoritarizmo, politinių manipuliacijų ir moralinio nuosmukio atspindžius.
„Ričardas III“ nėra tik istorija apie praeities įvykius ar vieną blogą valdovą. Tai pjesė apie šiandieną, apie sistemą, kurioje tiesa pralaimi, o valdžia slysta į rankas mokantiems kalbėti garsiausiai ir gražiausiai. Tai ne literatūra apie praeities karalių – jo figūra grįžta vėl ir vėl kiekviename laikmetyje, kiekvienoje šalyje, kiekvienoje situacijoje, kur baimė, ambicijos ir tylėjimas sukuria sąlygas jam iškilti.
Ričardas III – ne tik piktadarys. Jis – politinis chameleonas, kuris moka būti tuo, kuo reikia būti, kad pasiektų savo tikslą. Jis apgauna, gundo, kalba saldžiai – ir visa tai mums stebėtinai pažįstama šiandien, kai politinė kalba neretai tampa manipuliacijos menu, kai informacija praranda svorį, o demokratijos pamatai – aiškius kontūrus. Ši pjesė taip pat primena, kad blogis dažnai nėra monstro formos. Jis artimesnis. Jis žmogiškas. Jis kalba protingai, juokiasi švelniai, pateikia argumentus. Ir būtent todėl jis pavojingesnis nei bet kada.
Ar Shakespeareʼo kūrinyje galima rasti ir sąlygas, kuriomis šis blogis suveši?
Šioje pjesėje matome, kaip valdžia gimsta iš žmonių tylos, iš jų noro tikėti paprastesnėmis tiesomis, iš jų baimės pasakyti „ne“. Tai pjesė apie tai, kas nutinka, kai charizma tampa svarbesnė už moralę, o tikrumas nustumiamas į paraštes. Shakespeareʼas rodo, kaip demokratija žlunga ne per vieną naktį, bet per tylų visuotinį susitarimą nesipriešinti. Per vieną neiškeltą klausimą. Per vieną nutylėtą abejonę. Per vieną pamatinę žmogaus silpnybę – norą patikėti tuo, kas naudinga, o ne tuo, kas tikra.
„Ričardas III“ yra įspėjimas. Ne apie vieną blogą valdovą, o apie visą sistemą, leidžiančią jam atsirasti. Kol pasaulyje žlunga vieni režimai ir formuojasi nauji, o žmonės bando suprasti, kas dar tebėra „tiesa“ – Ričardas III karaliauja toliau. Tik šį kartą veiksmas vyksta ne rūmuose, bet naujienų antraštėse, socialiniuose tinkluose, balsavimo biuleteniuose, mūsų vidiniuose sprendimuose. Šis spektaklis – ne apie jį. Šis spektaklis – apie mus.
Teatras, literatūra, dailė – menas dažnai atliepia laikmetį ir krizes. Kaip jūs sau apibrėžiate, kokią misiją turi „Ričardas III“, juk apie šiuolaikinę realybę ir jos pavojus žmonių tarsi ir nereikia įspėti – apie viską galima sužinoti iš televizijos, interneto.
Menas yra tikrojo pasaulio atspindys. Teatras, dailė, literatūra, muzika – tai erdvės, kuriose žmogus dar gali susitikti su savimi, kuriose atsiveria žmogaus pasaulėjauta, istorijos atmintis ir dvasios gylis. Tačiau šalia jų stovi kita jėga, ne atspindinti, o iškreipianti – televizija, internetas, žiniasklaida. Ši jėga konstruoja burbulus, į kuriuos įsipainioję savo pačių valia vėliau klaidžiojame lyg nematomuose spąstuose. Medijos siūlo iliuziją, bet ne sprendimus, jos sukuria šurmulį, bet ne įžvalgą.
Žmogus priprato prie vaizdelių ir fragmentų, prie „nuogos“ informacijos, kuria dalijasi be jokio kritinio mąstymo. Tūkstančiai nuomonių, bet nė vienos išminties. Dauguma gyvena skolinta sąmone – tokia, kokią jiems pateikia algoritmai, ir medijų sukurta nuomone – be istorijos linijiškumo, be atminties. Nes neskaitome, nes nesigiliname. Todėl kartojasi tos pačios klaidos, tas pats jau šimtmečius mus persekiojantis ciklas.
Politinė kalba šiandien yra tapusi dekoratyvia. Žmogus gali manyti, kad žino, kas vyksta politiniame lauke, kad supranta mechanizmus ir sprendimus. Tačiau ši „nuomonė“ – tik šešėlis, suspaustas iki antraštės, iki komentaro, iki „trumpai ir aiškiai“. Tikrovės sudėtingumas iškeičiamas į abstrakčią nuomonę, kuri, vos pasikeitus „burbulo“ tendencijai, jau kitokia.
Mes ginčijamės, triukšmaujame, o tuo metu visuomenės intelektinis koeficientas ritasi vis žemyn. Kultūra plokštėja. Ima vyrauti „pramogos kultūra“ – lengvai suvirškinama, paviršinė, be turinio, be širdies.
Shakespeareʼas savo „Ričarde III“ perspėjo: žmones lengva valdyti, jais paprasta manipuliuoti, nes jie laukia – laukia ne išmintingo vadovo, o patrauklaus, charizmatiško, sklandžiai kalbančio vedlio. Šiandien tai tampa taisykle: gylis nebereikalingas, svarbu tik forma, retorikos blizgesys.
Ir štai čia glūdi pavojus: visuomenė, kuri praranda kritinį mąstymą, tampa nebe pilietine bendruomene, o minia, kurią lengva nukreipti bet kur.
Minėjote, kad „Ričardas III“ nėra pasakojimas apie praeities karalių, kad jo figūra grįžta vėl ir vėl. Kaip manote, kodėl tai įvyksta, kodėl žmogus nesulaužo šio cikliškumo?
Žmogus iš esmės yra trapus, ribotas ir linkęs ieškoti atramos. Jam visada reikalingas vedlys – lyderis, mokytojas, išganytojas ar bet koks kitas kryptį žadantis autoritetas. Didžioji dauguma žmonių, kaip sakytų Friedrichas Nietzsche, renkasi „bandos moralę“: jie seka, nes taip saugiau, patogiau, nes atsakomybė už gyvenimą ir sprendimus yra per sunki našta.
Lyderių tipai skiriasi. Vienus galėtume vadinti atsakingais – jie geba vadovautis aukštais moraliniais principais, empatiškai matyti kitą žmogų, turėti viziją. Hannah Arendt rašė, kad tikrasis politinis veiksmas atsiranda tada, kai žmogus prisiima atsakomybę už savo veiksmus ir už jų pasekmes pasauliui. Tokie lyderiai reti, nes jie ne tik valdo, bet ir kuria erdvę, kurioje kiti gali būti laisvi.
Kur kas dažniau, kaip stebime istorijoje, į lyderio pozicijas iškyla narciziškos, psichopatinės asmenybės. Jie neturi tikros empatijos, tačiau moka manipuliuoti kalba, kurti įspūdį, valdyti baimę. Michelis Foucault pabrėžė, kad galia dažnai veikia ne per atvirą prievartą, bet per mus paklusti įtikinančius diskursus – per kalbą, normų kūrimą, simbolinius ritualus. Tokie lyderiai tampa griovėjais: jų tikslas nėra tikslas, o pats procesas – dominavimas, valdžios išsaugojimas.
Žmonių polinkis sekti nėra naujas. Erichas Frommas savo veikale „Pabėgimas nuo laisvės“ rašė, kad modernus žmogus, nors formaliai išsivadavęs iš tradicinių autoritetų, viduje bijo tikros laisvės. Jam paprasčiau atiduoti save „stipresniam“ – sekant lyderį, partiją, religiją, ideologiją. Tai yra psichologinis mechanizmas, saugantis žmogų nuo egzistencinio nerimo.
Taip ir gimsta „avies mechanizmas“, per tūkstančius metų įdiegtas į religijas, auklėjimo sistemas, institucijas. Religijos, kaip pirmieji masių organizavimo instrumentai, skatino paklusti aukštesnei galiai. Šis kodas vėliau įsiliejo į šeimos, mokyklos, visuomenės struktūras. Žmogus nuo mažens mokomas, kad paklusnumas – dorybė, o abejonė – pavojus.
Čia slypi paradoksas. Nietzsche kalbėjo apie „viršžmogį“ (Übermensch), kuris turi išdrįsti atsisakyti bandos instinktų ir pats kurti savo vertybes. Tačiau istorija rodo, kad dauguma renkasi ne šį kelią, o priešingą – bandoje saugiau, todėl charizmatiški manipuliatoriai vis iš naujo randa savo publiką.
Šiuolaikinė demokratija šioje šviesoje atrodo prieštaringa. Ji grindžiama prielaida, kad žmonės gali mąstyti ir rinktis savarankiškai, tačiau realybėje tas pats rinkėjas dažnai trokšta, kad kažkas jam nurodytų kryptį. Todėl demokratija nuolat balansuoja tarp dviejų polių: brandžių, atsakingų lyderių ir pavojingų, narciziškų manipuliatorių. Pastarieji dažniausiai laimi, nes, kaip pastebi Arendt, masės linkusios bijoti mąstymo ir renkasi „paruoštą“ viziją.
Filosofiniu lygmeniu lieka klausimas: ar žmogus pajėgus išsivaduoti iš šio ciklo? Ar mūsų prigimtis negrįžtamai „aviška“? Ar mes tik kuriame naujus paklusnumo ritualus – politinius, technologinius, kultūrinius, – ir pavadiname tai laisve?
Politiniame lygmenyje tai reiškia, kad kiekviena visuomenė yra nuolatinėje rizikoje. Jei silpnėja kritinis mąstymas, jei mažėja gebėjimas būti savarankiškai atsakingam, tuomet scena lieka atvira tiems, kurių charizma slepia tuštumą. Tokius lyderius sustabdo ne moralė, ne racionalumas, o tik jų pačių žlugimas.
Dar grįžkime prie Shakespeareʼo, ką išskirtumėte kaip ypatingą jo bruožą, be to, kad tai vienas iš nedidelės grupės itin gausiai pasaulio teatruose vis statomų autorių?
Tai kvėpavimas tarp žodžių. Jis – chirurgas be skalpelio su giliau nei bet kokia operacija skrodžiančia kalba. Jis drįsta atverti tai, ką žmogus slepia pats nuo savęs – ambiciją, geismą, kaltę, troškimą būti mylimu, baimę būti vienišu. Ir visa tai – be moralizavimo, leidžiant mums pažiūrėti į save taip, kaip žiūrime į jo veikėjus: su baime, atpažinimu ir kažkokia keista pagarba.
Shakespeareʼas – ne rašytojas iš praeities, bet žmogaus vidinės amžinybės liudininkas. Jo pjesėse neegzistuoja laikas – ten nėra „anuomet“, kaip ir nėra „dabar“. Ten yra tik žmogaus prigimtis, nuolat besisukanti toje pačioje spiralėje: meilės ir neapykantos, troškimų ir griūties, galios ir silpnumo.
Galiausiai, Shakespeareʼas yra teatras. Ne pastatas. Ne scena. Bet akimirka, kai žmogus įžengia į šviesą ir ištaria žodį, kuris atveria tiesą. Net jei ji skausminga. Net jei ji šnabždesys. Net jei tai tyla.
„Ričardo III“ aktorių komandoje – tiek Klaipėdos dramos teatro trupės nariai, tiek svečiai. Smalsu, kaip pasirinkote patį Ričardą, kokių savybių ieškojote kandidatuose?
Kas yra Ričardas III? Galia per mandagumą. Jei reiktų atsakyti vienu sakiniu, „šypsena – kaip peilis“. Ričardas III yra itin protingas, sumanus strategas. Jo gebėjimas manipuliuoti žmonėmis, meluoti, skleisti propagandą ir klastoti tikrovę pribloškia. Jis meistriškai valdo kalbą – naudoja ją kaip ginklą, kad įtikintų, apgautų ar suviliotų kitus. Ričardas III atvirai deklaruoja, kad yra blogas ir sąmoningai renkasi blogį. Jis neslepia savo ketinimų – spektaklio pradžioje sako, „aš esu pasiryžęs tapti niekšu“. Jis yra veidmainis ir manipuliatorius. Ričardas moka „vaidinti“ prieš kitus, kad pelnytų pasitikėjimą, apsimeta pamaldžiu, nuolankiu, liūdinčiu, bet yra bejausmis ir žiaurus – be jokio gailesčio nužudo ar leidžia nužudyti net artimiausius – brolį Klarensą, sūnėnus (princus), mylimąją Aną. Valdžia jam svarbesnė už bet kokį žmogišką ryšį, o visa kita – tik priemonės. Jis ambicingas iki pražūties.
Ričardas III yra korporacinis veikėjas: charizmatiškas, šaltakraujis vadovybės narys arba konsultantas, kuris maloniai bendrauja, giria kolegas, bet slapta manipuliuoja informacija, skaldydamas komandą, kad pats pakiltų karjeros laiptais. Jis visada kalba „tvarkingai“, naudoja politkorektiškas frazes, bet už jų slypi grasinimas, šantažas ar pasityčiojimas. Viskas mandagu, bet įtampa kyla – žiūrovas mato, kaip per „mandagumą“ liejasi kraujas.
Vieną pagrindinį motyvą iš pjesės atmečiau: tekste Ričardas vaizduojamas nepatrauklus, deformuotas (kuprotas, šlubas) lyg tai skatintų jį veikti su dar didesniu žiaurumu, tarsi keršijant pasauliui už išvaizdą. Nenoriu ieškoti pateisinimų tokiam veikėjui. Tai, ką daro šis personažas, gali daryti ir itin gražus, išvaizdus žmogus – įgimta negalia ar grožio nebuvimas neturi jokio svorio. Apsidairykime aplink ir pamatysime, kiek Ričardų III mus supa.
Ieškojau aktorių (Ričardą vaidina du aktoriai), galinčių į sceną įnešti visas minėtas Ričardo III savybes. Taip pat buvo svarbu, kad būdami gražūs, jie aštrintų dramatiškumą bei neleistų Ričardo III poelgių motyvų nurašyti jo nepatrauklumui.
Gal galite pasidalyti, kokį pasaulį siekiate sukurti scenoje – kokį reginį, potyrį?
To pasaulio neatpažinsite. Jis neegzistuoja nei čia, nei kažkur ten. Jis nėra ateitis, bet ir ne praeitis. Tai – laikmetis, gimstantis scenoje tą akimirką, kai užgęsta šviesa ir prasiskleidžia tylos siena. Tai tarsi iš kolektyvinės atminties ar sapno iškeltas pasaulis, neturintis linijinės laiko krypties. Tai pasaulis, tarpstantis požemyje, bet ne tamsoje. Čia spindesys sklinda ne iš šviesos, o iš formų, garsų, detalių – tarsi seno ir pamiršto pasaulio reliktų. Šis pasaulis – niūrus, bet jis niūrus gražiai. Jame yra kažkokio keisto ilgesio, orumo ir tylinčios didybės.
Scenoje atgimsta archajiška, bet vis dar mums kalbanti civilizacija – per drabužių svorį, per aidinčius žingsnius, per akmens atspalvius, per tylos tankį. Čia negalioja mūsų logika, bet kažkur giliai viską suprantame. Tarsi būtume čia jau buvę. Tarsi kažkas mūsų atmintyje šnabždėtų: „Tu pažįsti šią vietą.“
Tai spektaklis ne tik apie tai, kas vyksta tarp veikėjų. Tai spektaklis apie erdvę, kuri juos veikia, ir tylą, kuri kalba kartu su jais. Tai pasaulis, kuris laikosi ant įtampos, šešėlių ir to, kas nepasakyta. Pasaulis, egzistuojantis tik tiek, kiek yra stebimas – kol žiūrovas kvėpuoja su scena.
Tai – tamsiai spindinti akimirka, kurioje susikerta skirtingos epochos, jausmai ir galios. Uždaras, sakralus erdvėlaikis. Ne alegorija mūsų pasauliui, bet paralelinis jam organizmas, veikiantis pagal savo logiką, mums nepaaiškintą, bet jaučiamą intuityviai.
Spektaklio anotacijoje rašoma, kad, pasak filosofo Slavojaus Žižeko, šiuo metu galima įžvelgti grįžtančią kolektyvinę tendenciją žavėtis smurto veiksmais, palaikyti smurtaujančią pusę ir patį smurtautoją, kaip šiems laikams labai autentišką, herojišką figūrą. Ar pats sau jau esate paaiškinęs, kodėl adoruojami niekšai?
Atrodo, kad šiandien viena svarbiausių vertybių tapo matomumas. Būti pastebėtam – reiškia tapti tikru, egzistuoti. Matomumas tampa varikliu: daryti, kalbėti, provokuoti ne todėl, kad tai prasminga, bet todėl, kad tai matoma. Net nusikaltėliai, rodos, nori būti sugauti, išaiškinti – juk kitaip niekas nesužinos, kad tai jis, o ne kitas, įvykdė nusikaltimą. Tai – apsivertusi moralės norma, kai gėris nebesvarbus, svarbu tik, kad būtų žinoma, kieno tai veiksmas.
Matome, kaip išvešėjo tamsioji charizmos pusė – kai žavesys, netikrumas ir „tikrumo imitacija“ tampa galingais įrankiais valdyti masėms. Kai gebėjimas sužavėti tampa svarbesnis už gebėjimą veikti teisingai. Charizma ima reikšti daugiau nei moralė. Išorė užgožia esmę.
Ir čia į sceną grįžta Ričardas III. Jis – ne tik istorinė figūra. Jis – simbolis to, kaip veikia sistema, kai vertybės praranda kryptį. Jis moka apsimesti nuoširdžiu, moka kalbėti tai, ką nori girdėti kiti, moka atrodyti tikras – net jei visa tai tėra kruopščiai sukonstruota kaukė. Jis suvilioja, nes mes norime tikėti tuo, kas mums naudinga, o ne tuo, kas tikra. Ir tai – viena pavojingiausių mūsų silpnybių.
„Ričardas III“ kalba apie pasaulį, kuriame melas tampa strategija, charizma – ginklu, o tiesa – nereikalinga, jei netarnauja tikslui. Pasaulį, kuriame gyvename ir šiandien.
Parengė Kristina Sadauskienė
-----
Režisierius Artūras Areima, scenografas Olesis Makukhinas, kostiumų dailininkė Valdemara Jasulaitytė, kostiumų dailininkės asistentė Polina Nimrea, šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas, vaizdo menininkas Kristijonas Dirsė, kompozitorė π (Monika Poderytė), garso režisierius Edvinas Vasiljevas, politikos konsultantas Vytis Silius, režisieriaus asistentas Marius Pažereckas.
Vaidina: Mantas Bendžius, Karolis Maiskis, Laima Akstinaitė, Digna Kulionytė, Jonas Baranauskas, Monika Poderytė, Vaidas Jočys, Karolis Legenis, Karolis Norvilas, Toma Gailiutė, Valerijus Kazlauskas, Vidas Jakimauskas, Regina Arbačiauskaitė, Rimantas Pelakauskas.
Spektaklio „Ričardas III“ premjera įvyks lapkričio 13, 14 ir 15 dienomis, Klaipėdos dramos teatre.
Klaipėdos dramos teatro informacija
