 |
| Viršelyje – Jono Staselio nuotrauka |
Praėjus lygiai keturiom savaitėms po aktoriaus Laimono Noreikos mirties, birželio 28 d. Vilniaus mažajame teatre buvo pristatyta Stasio Lipskio sudaryta knyga-albumas „Laimonas Noreika gyvenime, scenoje, ekrane“.
Šiame 118 puslapių leidinyje – ištraukos iš aktoriaus dienoraščių, aibės nuotraukų, faksimilės įvairių žmonių užrašų ant dovanotų aktoriui knygų, keletas kitų kultūros veikėjų prisiminimų ir kalbų atsisveikinant. Tai sudarytojo pagarbos ženklas aktoriui, sumanytas, beje, ne tik ką, bet prieš daugiau nei pusmetį – tik aktorius knygos nespėjo išvysti.
Todėl knygos išleidimo negalima sieti su gyvenimiškais sutapimais ir kaltinti kokia nors „juodąja rinkodara“. Knygos leidimą paties sudarytojo leidyklai parėmė Kultūros ministerija pagal programą, skirtą nacionalinių premijų laureatų kūrybos sklaidai. Bet kadangi naujas leidinys jau yra kultūros produktas, atiduodamas į pirkėjų ir skaitytojų rankas, jis nusipelno ir įdėmesnio ir kiek perspėjančio žvilgsnio.
Sudarytojas teisingai įvardijo leidinį – tai knyga-albumas. Nes knygoje didžiąją dalį užima nuotraukos. Beje, lyginant jas su jau spausdintomis paties aktoriaus parašytose knygose „Aktoriaus dienoraščiai“, „Vidurnakčio užrašai“ ir „Čiurlionio 16“, šios – gerokai prastesnės poligrafinės kokybės, o nauja knygose yra nebent užrašai ant Noreikai dovanotų knygų ir keletas laiškų, sveikinimų faksimilių.
Pačios nuotraukos pakankamai iškalbingos, skirstančios aktoriaus gyvenimą į „giminių ir artimųjų“, Atgimimo, literatūros skaitymų ir kino. Paradoksas, bet scenos čia yra mažiausiai. Tad norintys sužinoti daugiau apie aktorių geriau tegul perka jo paties knygas, kur visko ir daugiau, ir nelyginamai išsamiau.
Tekstai taip pat įdėti iš minėtų prisiminimų. Sudarytojas pažymi, kad įdėta ir ištraukų iš archyvinio rankraštinio palikimo, kurį aktorius atidavė Martyno Mažvydo bibliotekos fondams. Tačiau kas yra iš kur – sunku susekti, nes be antraščių „iš prisiminimų“ ir „iš dienoraščių“, jokių kitų šaltinių nuorodų nėra, o ir tai, kas įdėta – menkas jo visų, net paskelbtų, darbų ir užrašų, apmąstymų, jo laikotarpio aidas.
Kadangi visas krūvis tenka nuotraukoms, jos vis dėlto prašosi daugiau informacijos nei „Laimonas Noreika Oskaro Koršunovo teatre. 2001 m.“ ar „Laimonas Noreika spektaklyje „Mažvydas“, 1978 m.“. Šiandien galbūt tai kai kam dar žinoma, tačiau ar vartysiantis knygą po keliolikos metų supras, kad Noreika vaidino Mažvydą, o ne Vilentą, o pirmoji nuotrauka yra iš spektaklio (taigi jis – personažas), o ne iš teatro, į kurį tiesiog užėjo, erdvės. Kas spektaklių režisieriai, kokie personažai vaidinti, leidėjui nebuvo svarbu, nes pats tikriausiai tai žinojo ir tikėjosi, kad žinos ir kiti. Pagaliau filmai „Ne sezono metas“ ir „Moabito sąsiuvinis“ sukurti 1968 m., ne 1969 m., o „Vizitas pas Minotaurą“ yra 1987 m. filmas, o ne 1986 m. spektaklis.
Iš tiesų glumina viena: leidinys rodosi sumanytas kaip statistinis vienetas minėtai Kultūros ministerijos programai. Jame nėra nei koncepcijos, nei noro nors kiek įdėmiau pažvelgti į kūrėją, nei suvokimo, kam tokia knyga apskritai gali būti reikalinga, jei viskas yra perkelta iš matyto anksčiau, plačiau, geriau. Net kažin ar tiktų dovanoms.
Bet prie jos praleidus valandą – tiek pakanka kad perskaitytum tekstus ir įdėmiai peržiūrėtum nuotraukas – vis tiek lieka įspūdis, kad tą valandą praleidai su aktoriumi ir jo laiku. Matyt, stiprios asmenybės ir detalėmis spinduliuoja savo galią. Tačiau galbūt tai galioja tiems, kurie patyrė tą bendrą laiką ir dar prisimena jį.
