Dramaturgė ir lėlininkė Nijolė Indriūnaitė savo pjesėse kalba apie tai, kas yra pasaulis, kaip atrasti šventę ir kada ateina laikas, kuris viską sustato į vietas.
„Susidaro įspūdis, kad dramaturgė susikaupusi, prigludusi viena ausimi prie garsaus klasikos kūrinio tarsi prie jūros kriauklės klauso, kas ten ošia viduje. O ką išgirsta, ką suvokia, persako mums santūriu žodžiu, skaidriais, ritmingais sakiniais, kuriuos tarsi netyčia, tarsi savaime ima ir surimuoja“, – taip N.Indriūnaitės pjeses apibūdino vaikų literatūros specialistas Kęstutis Urba.
„Lėlės“ teatras 56 metų N.Indriūnaitės pjeses vaidina nuo dabartinio tūkstantmečio pradžios, o šį antradienį teatre pristatoma leidyklos „Kronta“ išleista knyga „Baltos pasakos“, kur sudėti visų penkių vaidinimų tekstai. Visi penki iki šiol vaidinami. Tai – „Coliukė“, „Pelenė“, „Snieguolė ir septyni nykštukai“, „Muzikinė dėžutė“, „Baltos pasakos“. Pastarasis šviesus spektaklis kaip tik atgis ateinantį sekmadienį.
Dramos liepsna neužgeso
„Pripratę akys prie tamsos/Nebesuvokia šitokios šviesos“ – skamba pačios N.Indriūnaitės skaitomos eilutės iš kompaktinės plokštelės, kuri pridėta prie knygos. Plokštelėje įamžintas trumputis švelnus televizijos spektaklis „Mergytė su degtukais“, parodytas 1993 metų Kūčių vakarą. Galbūt tai buvo aktorės N.Indriūnaitės virsmo dramaturge ir režisiere pradžia.
„Mergytę su degtukais“ ir apsnigtą miestą televizijos vaidinimui iš balto popieriaus iškarpė dailininkė Aušra BagočiūnaitėPaukštienė. Karpiniai iš ekrano perkeliavo ir į pjesių knygą. O „Mergytės su degtukais“ tekstas praėjus geram dešimtmečiui tapo pjesės „Baltos pasakos“ dalimi. Baltieji karpiniai virto užburiančia dekoracija. Ieškantiems šventės pamatyti verta.
Žiūrovo dėmesys autorei
Manoma, kad pjesės daugiausia skirtos vaidinti, o ne skaityti. O gal pjesės tekstai gali priminti labai patikusį spektaklį? „Coliukėje“ vaidina ir pati pjesės autorė N.Indriūnaitė. Kartą, kai spektaklis baigėsi ir publika išsiskirstė, o aktorės tvarkė lėles, į mažąją „Lėlės“ salę sugrįžo žiūrovas. Jis pasiteiravo, ar galėtų kaip nors gauti pjesę – norįs vaikui paskaityti.
„Tada pagalvojau: „Kaip keista, žmogus išgirdo tekstą“, – pasakojo N.Indriūnaitė. Ji pažadėjo tam vyrui, kad po kelių dienų, kai vėl ateis vaidinti, atneš pjesę. Atnešė, nors visai nesitikėjo, kad žmogus iš tikrųjų ateis, kad prisimins, jog norėjo paskaityti. O jis laukė ir net vazoną su gėle įteikė autorei.
Rašymas reikalauja laiko
Vartydama knygą „Baltos pasakos“, N.Indriūnaitė sakė, kad jai reikėjo daug laiko, kol prisipratino prie tokio savo pjesių pavidalo. Nemažai laiko jai reikia ir rašymui. „Po to pasižiūriu į krūvas popierių ir nesuprantu: pjesės tokios trumputės, o ko aš čia tiek prirašiau. Ir iš viso ką taip sunkiai dirbau tiek daug laiko?“ – juokėsi dramaturgė.
Jos pjeses vaidina ne vien „Lėlė“, bet ir Panevėžio lėlių vežimo teatras, Lenkijoje – Poznanės lėlių teatras. „Knyga „Baltos pasakos“ man jau praeitis, nes ten sudėtos prieš keletą metų parašytos, kelis sezonus vaidinamos pjesės. Vadinasi, tai mano būtasis laikas“, – sakė N.Indriūnaitė. K.Urbos nuomone, šios knygos pjesės tikriausiai dar ne kartą bus kūrybingai vaidinamos. „Skaitydami jas kiekvienas galime suvaidinti spektaklį savo mintyse“, – įsitikinęs K.Urba.
Stabdo nesėkmės baimė
Dabartinis laikas N.Indriūnaitei atrodo tarsi koks tarpukaris – vieni darbai baigti ir sudėti į knygą, o kiti dar nepradėti. Ji iš tų autorių, kuriuos reikia ne tik raginti, bet ir drąsinti. „Aš visai ramiai gyvenu nerašydama. Galiu nerašyti. Ir nerašau“, – linksmai kalbėjo N.Indriūnaitė. Bet jos kūrinių laukia jau trys teatrai – sava „Lėlė“, Panevėžio lėlių vežimo ir Kauno valstybinis. Net ir Valstybinis simfoninis orkestras pareiškė norą bendradarbiauti su N.Indriūnaite ir sukurti Kongresų rūmuose programą vaikams.
„Kas mane stabdo? Turbūt nesėkmės baimė. Jauni žmonės, žiūriu, narsiai neria, nebijodami, kas bus. Bet negi turėčiau nieko nedaryti vien dėl to, kad neištiktų nesėkmė? Juk tai puikybė – trokšti vien pergalių ir dėl to nieko neveikti. Taip, tai puikybė. Reikia tiesiog dirbti“, – svarstė N.Indriūnaitė.
* * *
Spektakliuose – giedras liūdesys
* N.Indriūnaitė – „Lėlės“ teatro aktorė ir režisierė, kuri, pasak literatūrologo K.Urbos, pratęsia šiame teatre susiformavusias ir subrendusias poetinės vaikų dramaturgijos tradicijas.
* Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra LATGAA N.Indriūnaitę nuolat nominuoja kaip daugiausia vaidinamą dramaturgę. 2005 metais N.Indriūnaitė pelnė LATGAA Auksinę žvaigždę.
* 2005 m., minint 200-ąsias H.Ch.Anderseno metines, Nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje buvo parodytas N.Indriūnaitės ir dailininkės A.BagočiūnaitėsPaukštienės sukurtas televizijos vaidinimas „Mergytė ir degtukai“.
* Lėlininkas R.Driežis prisimena, kad tąkart žiūrovus užbūrė giedras spektaklio liūdesys. „Kai kurie čia pat prašė paskolinti įrašą, kad galėtų spektaklį parodyti savo vaikams. Matyt, pelnytai vaikų literatūros žinovas profesorius V.Auryla šį vaidinimą palygino su Kūčių paplotėliu – juo norisi dalytis su kitais“, – sakė R.Driežis.
