 |
| Pernai atšventęs savo 80-metį Laimonas Noreika, kaip tikras artistas, džiaugėsi jam svarbiausiu – kad jis dar reikalingas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka |
Ketvirtadienio rytą mirė teatro ir kino aktorius, poezijos skaitovas Laimonas Noreika. Žmogus, kuris, atrodo, atliko viską su kaupu, įvykdęs sau prisiimtą ar natūraliai suprastą misiją. Galima būtų vardinti jo vaidmenis ar skaitovo programas, bet ir vienų, ir kitų susidarytų daugiau nei po šimtą. Jei yra žodis „knygnešys“, tai gal gali būti ir „žodnešys“, nes iš jo kelionių po Lietuvą su lietuviškos poezijos žodžiu ir įvairiais autoriais nusidriektų, ko gero, ne vienas ratas aplink Žemę. Bet daug svarbiau – kelias į kito pasaulį.
Pernai atšventęs savo 80-metį jis, kaip tikras artistas, džiaugėsi jam svarbiausiu – kad jis dar reikalingas. Ir vyresniems režisieriams, ir jaunesniems, o publikai – neskirstomai į amžiaus grupes. Dalis jos važiuodavo iš jo pamėgtų Troškūnų – ir pamatyti ko? Visą spektaklį tylinčio Piemens „Oidipe karaliuje“. Tai buvo tikroji žvaigždė su visais atributais: laukiančiais parašų ant paskutiniais metais parašytų atsiminimo knygų; pagarbia iki šventumo tyla salėje; poezijos pritrūkusiais aktoriaus bendraamžiais ir jų anūkais.
Aktorius, savo herojaus mirtimi pradėjęs savo misiją, įdėtą į paskutinius Aitvaro žodžius 1965 m. Žalakevičiaus filme „Niekas nenorėjo mirti“: „Tu nežinai, kaip skauda“. Jis nuosekliai nuo tos mirties ir gydė žaizdą – net ir toje šalyje, kurios valdžia ją padarė. Vienas iš trijų ar keturių lietuvių, tapusiu ne vien lietuviško kino simboliu, nuvykęs į Rusiją buvo nešiojamas ant rankų visai ne perkeltine prasme. Kas, kad jie to Aitvaro skausmo nesuprato, jiems jis buvo tiesiog grožio, vyriškumo idealas ar prabėgusios jaunystės simbolis. Mums – lietuviško žodžio turėtojo, kuriuo jis dosniai dalinosi įvairiuose vakaruose, kol būdavo – ypač kartu ir pakaitom skaitant su Justinu Marcinkevičium – prirašoma „pilna žvaigždžių aukštai nakties lenta juoda“. O Katedros aikštėje Sąjūdžio laikais jau aktorius mus kėlė ant tvirtesnių pamatų skiemenuodamas nebe teatrinį ir nebe slepiamo jausmo "L ir ie – tai Lie". Iš esmės tada baigėsi poezijos era, bet po keliolikos metų, pernykščiame Aloyzo Jančioro filme jis vėl skaito „Mūsų dienos kaip šventė“. Bet jau visiškai kitaip, net priešinga tekstui gaida – atsisveikinimo ir gal net šiokio tokio apmaudo, kad dienos nebe prabėgs, o jau prabėgo.
Bet švenčių buvo apsčiai, o aktorius jas mėgo. Taip rašydamas turiu keisti intonaciją į kiek privatesnę ir sakyti, kad mirė Rūtos tėtis. Sėdintis verandoje, sode, virtuvėje. Žinoma, be paliovos rūkantis, net, pasakodavo, ir ligoninėse po operacijų (paskutinė nebuvo gera vien dėl sutvarstymų - negalėjo pasikelti iš lovos ir eiti prie lango). Besidžiaugiantis kiekvieno svečio atėjimu, nes, primindavo Rūta aktoriaus prigimtį bet kur – jam juk reikia publikos. Scenos jam nereikėjo, ji galėjo būti net ir ligoninėje. Jis paneigė garsiąją kažkieno frazę, kad aktoriui reikia tik kilimėlio ar poros lentų, ir jau bus teatras. Jam nereikėjo jokių lentų - tame pačiame Jančioro filme jis skaito mokytojoms eiles savo kambaryje, sėdėdamas ant lovos. Jam tereikėjo poros jį suprantančių ir jo žvilgsnį priimančių akių. Nesvarbu šalis ir jos tradicijos. Svečia šalis įdomi, jis visada džiaugėsi gastrolėmis, nors tik vakar buvo paleistas iš ligoninės. Kolumbijoje teko tarp pasirodymų scenoje bėgti pakvėpuoti deguonies (pramaišiui su cigarete), po to – atgal į sceną, bet kitaip jam buvo tolygu mirčiai. Šalies įdomumas jo pasakojimuose visad baigdavosi fraze, kaip spektaklį ten sutiko, ar jis pavyko. Kaip kad grįžus iš „Oidipo karaliaus“ spektaklio Vilniuje - pirma papasakoja apie tai, kad užkulisiuose smarkiai susitrenkė koją į kažkokias geležis, kad atsisakė greitosios (kaip beveik visada), tada seka tradicinis „Plojo atsistoję“ su visomis ovacijų detalėmis ir prikabinimais po spektaklio, ir tik po to – „Rūta, kraujas bėga, daryk ką nors!“. Tarsi tai būtų pernelyg materialu, to neturėtų skaudėti. Jam tikriausiai gera buvo ten, kur jo klausosi, gal dėl to nesyk išsakytas noras numirti scenoje nebuvo poza: matyt, tai yra ta valanda, kada jauti palaimą, nes darai tai, ką geriausiai sugebi ir už ką tave akimirksniu įvertina. Paprastai – pagarbia ar suprantančia tyla.
Kartais triukšmingesniuose pokalbiuose toje verandoje jis tylėdavo, bet net ir ta tyla „imdavo“ kitų dėmesį. Kol palengva visa tai peraugdavo į jo vieno monologą, ir tada jau prasidėdavo jo valanda – ne, neįkyri, galėjai būti laisvas kalbėtis su kitais. Bet gyvoji Lietuvos teatro istorija būdavo įdomiau: kaip susipyko primadonos Vosyliūtė su Žalinkevičaite, nes Vosyliūtės suvaidinta Marija Stiuart Žalinkevičaitei atrodė „šūdas“ ir iškilo grėsmė jų tolesniems kasdieniams susitikimams. Kaip užkulisiuose teatrines tiesas skleidė Kymantaitė ir, žinoma, kaip elgėsi kita didžioji scenos žvaigždė Monika Mironaitė – o elgėsi „žvaigždiškai“, apie tai skaitykime, laimei, jo parašytus prisiminimus. Valanda asmeninės istorijos, kuri būdavo ne tiek nostalgiška, kiek džiugi, kad su anais, „didžiaisiais“, buvo susitikta ir pabendrauta. Skaitant jo knygas nepalieka vienas – lengvo pavydo ir nuostabos jausmas: tada bendrauta kur kas intensyviau ir tikriau. To pavydo „žaizdeles“ Noreika kiek apmalšindavo, perteikdamas bendravimo tikrumą ir iliuziją, kad taip galima ir šiandien. Tik užeik.
Bet nostalgija neišvengiama. Regis, Monikos jam trūko labiausiai. Gal naiviai idealiai – nes nieko apie tai, kas toliau, nežinome, - pagalvokime, kad jie dabar susitiks ir toliau kasdien kalbėsis apie savo vaidmenis ir savo scenos valandas. Įdomu, koks yra aktoriaus rojus?
Šiaip ar taip, pakeliui į jį turėtų nuaidėti plojimai.
