Audronė gimė Obeliuose, Rokiškio raj., 1956 m. Šeduvos vidurinę mokyklą (Radviliškio raj.) baigė 1974 m. Vėliau ( 1974-1979 m.) mokėsi Lietuvos konservatorijoje Vilniuje (TV režisierių kursui vadovavo Algimantas Galinis). 1979-1980 m. stažavosi pas režisierę Aureliją Ragauskaitę Šiaulių dramos teatre. 1980-1985 m. studijavo teatro režisūrą Marijos Osipovnos Knebel klasėje GITIS´e Maskvoje. Nuo 1986 iki 1991 m. dirbo režisiere Šiaulių dramos teatre. Tuo laikotarpiu režisavo Hanso Christiano Anderseno „Bjaurųjį ančiuką" (1986), savarankišką darbą „Paryžius, kuriame..." (pagal Henri de Toulouse-Lautreco paveikslus, 1987), „Protėvių dangaus žiūrėtų..." (vaidinimas vaikams pagal savo pačios pjesę, 1989), Juozo Erlicko „Blinkuvą"(1989), „Mūsų vaikus" (pagal Anatolijaus Kairio pjesę, 1990).
Atgimimo laikotarpiu aktyviai dalyvavo kultūrinėje-visuomeninėje veikloje: rašė scenarijus ir režisavo Sukilėlių kalnelio jubiliejaus minėjimą, Povilo Višinskio pirmuosius skaitymus, Vinco Kudirkos atminimo vakarą ir kt.
Nuo 1991 m. pabaigos buvo netradicinio eksperimentinio teatro studijos „edmundo studija 3", įkurtos drauge su savo vyru aktoriumi Edmundu Leonavičiumi režisiere. Čia įgyvendinti teatriniai projektai „Gyvas negyvas Hamletas" (pagal Shakespeare´ą, 1992), vaidinimo ir vaizdo projektas„Kitas", paremtas Rytų filosofine poezija (1993), „Oidipas karalius" (pagal Sofoklį, 1997). Nuo 2004 m. pradėtas, bet dėl finansinių problemų ir ligos sustabdytas „Mažas žmogus", kuriame vėl buvo ieškoma naujų kelių senose temose. 2003-2004 m. vasaromis Šauklių kaime (Skuodo raj.) buvo sukurta videoversija „Oidipas arti".
Režisierė rodė savo spektaklius įvairiuose festivaliuose ir meno renginiuose Lietuvoje, JAV, Baltarusijoje, Egipte, Tunise, Čekijoje, Rusijoje. Stažavosi ir dalyvavo simpoziumuose Senegale, Suomijoje, Danijoje, Vokietijoje, Austrijoje. Jos parengtas pranešimas „Ritualai monovaidinime ‚Oidipas žmogus´" atspausdintas knygoje „Pjesė-ritualas-vaidinimas" Vokietijoje (2005). Studijoje taip pat sukūrė videofilmą „Laiškai judesiui" (1995), surengė fotoparodų, režisavo ir pirmą Afrikos dienos paminėjimą Lietuvoje (1999).
Režisierė buvo apdovanota Lietuvos Kultūros ministerijos premija už lietuvių dramaturgijos pastatymus (1990), o 2000-2001 m. jai paskirta Aukščiausio laipsnio valstybės meno stipendija.
Audronė žavėjosi senelių jai perduota ankstesne mūsų kultūra, jos mitologija, domėjosi ir kitomis senomis kultūromis. Buvo nepaliaujama darbininkė, amžina ieškotoja, pasirinkusi sunkų teatrinės vienišės kelią, nes puikių savo pedagogų įkvėpta netikėjo nei prievartiniu, nei vaidinamu kolektyviškumu. Buvo švarus jautrus žmogus, tvirtai žinantis esant nekintamas vertybes. Išeidama prašė nerengti viešo atsisveikinimo, kūną kremuoti, o pelenus išbarstyti jai šventoje vietoje. Tad ir buvo sudeginta įsisupusi į seną afrikietišką pončą, apgaubta ir palydėta senųjų protėvių dvasių.
Šiaulių netradicinio teatro klubas
Nekrologas pavėluotas dėl to, kad ... Kad keistas buvo šios skaudžios žinios atėjimas ir po to dar pasitikrinimas per galinčius tai patvirtinti, lyg netikėtum tikrai nekintančia vertybe - kad žmonės išeina, ir nebūtinai savo laiku. Nekrologą su nuotrauka „Menų faktūrai" užnešė „Literatūros ir meno" redaktoriaus pavaduotojas Ridas Viskauskas, kuriam jį prieš pat šalies šventes užnešė tas, kuris jį parašė ir pasirašė kaip Šiaulių netradicinio teatro klubas. „Klubo" varomąją jėga sudarė du žmonės - Audronė Bagatyrytė ir Edmundas Leonavičius. Dabar ta teatrinė „netradicija" (kuri iš tiesų rėmėsi pačiomis tikriausiomis ir seniausiomis tradicijomis) liko tikrai vienišiaus rankose ir galvoje, nes anksčiau jiedu buvo neišskiriami „dvejišiai" - tiek spektakliuose, tiek įvairiuose seminaruose, bendruose sumąstymuose ir ginčuose ieškant tikrosios - ar greičiau kitokios nei nusistovėjusi pas mus - teatrinės kalbos.
Suprantu Audronės norą nerengti viešo atsisveikinimo, bet yra ir kita pusė, jos norą gerbiantys, bet ir ją palydintys. Todėl keista atrodo tyla - ne tiek dėl Audronės noro, kiek dėl paties žmogaus gyvenimo ir darbų traktavimo, kaip kiti į juos žiūri. Negi pakanka vien to, kad žmogus kadaise uždarė valstybinio teatro duris ir išėjo ieškoti kitokio teatro? Ar tada ir jam uždaromos durys - bent jau į atminties kolumbariumą, į kuklią žinutę begalinėje informacijos erdvėje? Ar čia yra tokia nerašyta, bet kasdien rašoma kultūrinė tradicija? Tikrai nieko nenoriu kaltinti, tiesiog bandau suvokti.
Juo labiau, kad negali sakyti, jog išėjimas į kitas teatro paieškas buvo marginalinis, nereikšmingas žingsnis į vien uždarus eksperimentus. Priešingai - tada jie patys, pasivadinę „edmundo studija 3", atsivėrė pasauliui ir jį patys sau atvėrė. Tais nepriklausomybės aušros laikais iš tradicinių teatrų išėjo nemažai garsių menininkų, bet po kurio laiko - vien dėl valdžios supratimo apie kultūrą (nedaug tepakitusio iki šiol) - atgal ir sugrįžo. Edmundas su Audrone atsisakė. Gyvendami tarp kaimo, kuriame kūrė, ir Kairo, Senegalo, įvairiausių festivalių ir seminarų, įsimylėtos Afrikos ir tyrinėtos Antikos. Tapę gerokai labiau žinomais visam teatro pasauliui, bet vis mažiau mūsų scenai, minančiai ratais tuos pačius kelius. Tikriausiai todėl tyla po žmogaus išėjimo tampa suprantamesnė - kaip mūsų tradicijos tąsa.
Tai verčia kvestionuoti ir žinomumą - kiek aktorius ar teatras (o gal tiesiog - žmogus?) reikalingas aplinkiniams? Kiek jis, teatras, garsus iki šalies sienos, ir kiek - už jos? Kiek įdomi ta ratus minanti teatrinė mintis kitiems, kai pas juos tokių pačių idėjų dešimtkart daugiau? Ir kiek žinomumui reikalingas pasitraukimas? Audronė ir Edmundas, kol Audronės liga visai neprirėmė, kūrė lygiai kaip tikrieji teatro reformatoriai, Eugenio Barba ir Jerzy Grotowskis ar aibės neišminėtinų kitų, paverčiančių mažas gyvenvietes garsiausiais tyrinėjimų centrais - atokiau nuo civilizacijos triukšmo, arčiau savęs ir medžiagos. Kai ne rezultatas tampa svarbus, o pats procesas. Nelyginu dydžių, čia svarbūs principai. Gal net kiek egoistiška, kad ne tiek daug žmonių pamato ten kurtus spektaklius, bet taisyklė ir ta, kad kas nori, tam durys atidarytos. Ir tegul spektakliai netampa gyvenimo įvykiais ir didžiuliais sukrėtimais - kiek jie dar šiandien įmanomi? - jau daug reiškia ir tai, kad sujudinamas, regis, nepajudinamas išmanymas ir inertiškas supratimas. Tai reiškia kur kas daugiau nei eilinis „gerai praleistas" vakaras ar tvarkingai sukurtas rutininis spektaklis, kas šiandien tapo dar viena tradicija. Kai svarbus tampa ne tiek pats spektaklis, kiek pokalbiai prieš jį, po jo, apie jį. Apie teatrą ir jo vaidmenį. Apie teatrą kaip bendravimo būdą ir bendravimą per teatrą kaip ryšį, kuris neišnyksta nuaidėjus plojimams. Arba, kaip būdavo po jų spektaklių, įsigalint tylai, kuri yra šiek tiek mįslinga, bet rami.
Vaidas Jauniškis
