Tema atspindi šiuolaikinio gyvenimo tempą, nuolat skubančius žmones ir kartais pro šalį lekiantį gyvenimą. Kūrėjai, naudodami įvairius objektus ir manipuliuodami jais, bandys atsakyti į klausimus: kas yra laikas? Koks jis? Kur yra laiko pradžia ir kur pabaiga? Ar mes turime laiko?

Orkestras „pakabintas“ palubėje, o veiksmas „nuleistas“ į orkestrinę, sugriauta ir muzikinio spektaklio tradicija, – jis pradedamas ne uvertiūra, o aktoriaus monologu.

Režisierius, išvydęs dailią, spindinčiomis akimis mergaičiukę perspėjo: „Mieloji, pati tikriausiai svajoji būti scenoje? Nieko panašaus nebus. Čia – lėlių teatras – tu visada būsi pasislėpusi už širmos“

Lygtis steigiamai Kultūros tarybai: 20 etatų, 46 milijonai litų valstybės biudžeto lėšų ir 4 tūkstančių projektų vykdymas. Už 1,148 mln. litų.

„Neatvykimo tikrai nereikėtų traktuoti kaip pozicijos prieš Kultūros ministeriją, Eimuntas tiesiog nori ramybės“, – režisieriaus pasirinkimą pakomentavo „Meno forto“ teatro direktorius Audrius Jankauskas.

Šiandien, praėjus dar vienam Lietuvos istorijos skyriui, Masalskis skamba vėl kitaip: nuosekliai ir pilnai išgyvenantis laiką, suvokiantis savo veiklą kaip misiją, giliai tragiškas su meile-nuodėme ir kalte.

Seno teatro įspūdžio ir istorijos nuobodulio pripažino bijojęs ne tik režisierius, bet ir pagrindinį vaidmenį atliekantis Marius Repšys. „Man regis, „Išvarymo“ aktoriai į spektaklį atsinešė ir naujų temų“, – sakė Vandalo vaidmeniu išgarsėjęs aktorius.

„Stengėmės parodyti patį vartotojiškos visuomenės dugną, kuomet prekiaujama ne tik „Coca Cola” ar „Snickers”, bet ir jaunyste bei likimais”, – teigia spektaklio režisierius ir surengia paskutinį „shoppingą”.

Festivalį pradės jungtinės skirtingų Lietuvos teatro kūrėjų grupės akcija „Apie LR Seimo rezoliucijos „Dėl spektaklio, niekinančio krikščionių simbolius“ projektų koncepciją (SRSDKP)“, nagrinėjanti šiuolaikinio teatro cenzūros aktualijas.