Varėnoje prasidėjusiame Dalios Tamulevičiūtės teatrų festivalyje kultūros ministras Šarūnas Birutis įteikė premiją spektaklio „Akmuo vanduo geluonis“kūrybinei grupei.

1776 m. leidinyje „History of Music“ buvo rašoma, kad dėl neįtikėtino operos populiarumo padaugėjo plėšikavimo ir smurtavimo, nes jauni vyrai imitavo pagrindinį herojų, vagių gaujos vadą Machitą.

Festivalį pradės ryški ir įtakinga Italijos kultūros figūra, dviejų Ubu premijų laureatas – choreografas Virgilio Sieni su spektakliu „Sonate Bach“. Italams šiame festivalyje – išskirtinis dėmesys.

Siekdami išsiaiškinti, kas yra tikras lietuvis, „Teatrono“ nariai pasirinko statyti bene lietuviškiausią medžiagą – Žemaitės „Marčią“, pasakojančią apie sunkų lietuvių gyvenimą, nuolatinį vargą ir nusižeminimą.

Režisierius Arvydas Lebeliūnas neabejodamas sako, kad statyti Millerį – reiškia pažinti pasaulį, o Milleris – tai XX amžiaus Shakespeare‘as.

Rolandas Atkočiūnas: „Man regis, autorei buvo labai svarbu perteikti, ką ji jaučia ir kaip mato pasaulį. Ši pjesė – polifoninė. Joje atskleidžiama, koks mažas pasaulis ir kokie mes esame pažeidžiami“.

Mes pačios nekenčiam blizgučių, mes neklausom Rihannos, tačiau norėjome suprasti, kodėl daugybei žmonių tai taip patinka, tad įsileidom tai į save. Ir, pasirodo, tai iš tiesų labai smagu.

Klausimas yra ne kaip, bet kodėl Karlsonas atsirado? Kas tokio nepakeliamo yra vaiko gyvenime, jog reikia slėptis už įsivaizduojamo draugo, ir kiek tas draugas gali jam padėti?

Šiemet drauge su Nekrošiumi buvo pagerbtas ir austrų aktorius bei režisierius Klausas Maria Brandaueris. Jų žvaigždės buvo atidengtos greta Peterio Brooko, Krystiano Lupos, Peterio Steino plytelių.