Oskaras Koršunovas: Lietuva apvaginėja save ir tampa nuobodi

Rūta Oginskaitė 2015-08-10 lrytas.lt, 2015 08 08

aA

Šlovė ir panieka, sentimentai ir neviltis - tokių būsenų apimtas režisierius Oskaras Koršunovas po Venecijos bienalės iškeliavo į Oslą

Šeštadienį Venecijoje suvaidintas paskutinis spektaklis iš šių metų Bienalės teatro festivalio programos, kurioje prieš savaitę itin sėkmingai pasirodė OKT/Vilniaus miesto teatras. Režisierius paliko Veneciją anksčiau, nei kiti garbingi Bienalės svečiai, kadangi skubėjo į Norvegiją - Oslo nacionaliniame teatre jis repetuoja naują spektaklį.

Iš viešbučio į Venecijos oro uostą Koršunovas vyko drauge su savo geru pažįstamu, bendraamžiu, vienu garsiausių Vokietijos režisierių Thomasu Ostermeieriu, kuris vadovauja Schaubühne teatrui Berlyne. Abu tuo pačiu laiku pradėjo kūrybą teatre, abiejų spektakliai kviečiami į garsiausius festivalius. Ir šįkart abu buvo tarp kviestinių meistrų Venecijos bienalės teatro festivalyje.

Koršunovas juokdamasis pasakojo, kad įlipęs į vandens taksi, jis iškart pajuto kolegos aroganciją ir vadina tai kuriozišku įvykiu. Režisieriaus interpretacija: „Ostermeieriui buvo nepatogu, kad jis - didžiausio Vokietijos teatro vadovas, plauks vienu kateriu su kažkuo. O juk jis yra važiavęs į Vilnių žiūrėti mano spektaklių, aš dirbau jo teatre, Venecijoje mes normaliai bendravome viešbučio bare. Vadinasi, perkeltine prasme viename laive mes galime būti, o realiame laive - sunkiai?“.

Kalbėjomės apie įvairias arogancijos rūšis, kurias tenka patirti, kuriant teatrą Lietuvoje.

-Iš Lietuvos teatrų garbė dalyvauti Venecijos bienalėje buvo suteikta tik Eimunto Nekrošiaus „Meno fortui“, 2001 metais parodžiusiam ten „Otelo“ premjerą,  ir OKT/Vilniaus miesto teatrui. Galima svaigti pasakojant, kaip šėlo Bienalės publika, pasibaigus jūsų „Hamletui“, bet galima tas sėkmės įrodymo minutes ir patiems pamatyti OKT internetinėje svetainėje. Jūsų pirmojo vizito į Veneciją su „Roberto Zucco“ spektakliu turbūt niekas taip neįamžino, todėl įdomu sužinoti, kaip jį prisimenate?

-Venecijos bienalei jaučiu sentimentus dėl „Roberto Zucco“, vaidinto prieš 16 metų - tai vienos įsimintiniausių mūsų gastrolių, nors vertinimai buvo prieštaringi. Tada spektaklį rodėme saloje, buvusiame doke. Finale, kai Zucco nušoka nuo stogo - spektaklyje jį vaidinęs Saulius Mykolaitis nuskriedavo žemyn riedutininkų rampa - scenos gale atidarėme vartus. Didžiuliai vartai, pro kuriuos į doką įplaukdavo laivai. Mūsų spektaklio finalas - realus naktinės Venecijos vaizdas. O juk tikrasis Roberto Zucco buvo kilęs iš Venecijos.

Šį kartą mūsų teatras buvo pakviestas su „Hamletu“. Šitame, sportiniais terminais kalbant, aukščiausios lygos čempionate mūsų spektakliui pasibaigus kilo tokios ovacijos ir „bravo“ riksmai, kad jautėsi nevaržoma laukinė publikos reakcija. Nepraleisiu progos pasigirti: man, pavyzdžiui, be galo patiko Christopho Marthalerio spektaklis, ir žiūrovams patiko, bet nebuvo tokios reakcijos, kaip po mūsų „Hamleto“. O tai profesionalų publika. Pati reikliausia. Jauni profesionalai dar nėra praradę vilties, tikėjimo teatru ir optimizmo. 

Marthaleris šiemet  apdovanotas „Aukso liūtu“ už viso gyvenimo nuopelnus. Pati Bienalės teatro programa rodo šito festivalio renesansą, nes buvo sukviesta kaip niekada daug garsių režisierių ir dramaturgų. Tikras šiandienos Europos teatro elitas. Svarbu ir tai, kad visi meistrai Bienalės metu dirbo su jaunimu - vedė kūrybines laboratorijas, į kurias labai sunku pakliūti, vyksta didžiulė atranka, tai loterija. Ir visi kartu žiūri spektaklius. Kaip tik meistrų ir jaunimo bendradarbiavimas daro Venecijos bienalės teatro festivalį išskirtiniu.

-Kūrybinėje laboratorijoje su jaunais aktoriais iš įvairių šalių jūs repetavote „Mūsų klasę“, lietuvių žiūrovams pažįstamą lenkų dramaturgo Tadeuszo Slobodzianeko pjesę. Kodėl?

-Su ta medžiaga dabar dirbu Oslo nacionaliniame dramos teatre. Jaučiu milžinišką norvegų aktorių susidomėjimą, su kokiu nesusidūriau ten nei statydamas Henriką Ibseną, nei Augustą Strindbergą, nei Joną Fosse. „Mūsų klasė“ juos sukrečia, nes patį Holokausto faktą jie žinojo teoriškai, bet negirdėjo nieko konkretaus apie Rytų Europos istoriją, jie neįsivaizdavo, kaip viskas buvo žiauru.

Su panašiom reakcijom susidūriau ir repetuodamas Venecijoje. Aktoriai nežinojo, kaip suprasti pjesės epizodus. Kiek neteisybės, kiek žiaurumo būta. Dirbau su dviem dešimtimis žmonių, įjungiau visus - ir dalyvius, ir stebėtojus.

-Dalyvavimą festivaliuose vadinate konkurencija. Ar iš tiesų tai suvokiate kaip kūrybos varžybas?

-Kvietimas į aukščiausio lygio festivalį teatrui yra pripažinimo ženklas. Atsirandame tarp garsiausių teatro vardų. Konkurencija akivaizdi. Galima vadinti tai varžybomis, bendradarbiavimu ar bendravimu - bet svarbu, kad menininkai galynėjasi ten, pagrindiniuose festivaliuose

Festivaliniai spektakliai savo šalyse paprastai neturi daug žiūrovų. Jiems reikalingi specifiniai žiūrovai - išsilavinę, žinantys platų teatro kontekstą. Šiuo atžvilgiu OKT yra gana unikalus, nes iš esmės mes gyvename iš festivalių, ir kartu esame mėgstami Lietuvos žiūrovų. O juk būna didžiulis skirtumas tarp to, kas traukia miestų publiką ir kas vertinama tarptautiniu mastu.

Atsižvelgus į tai, kokį tarptautinį lygį esame pasiekę, mes lyg ir turėtume savo mieste turėti erdvę vaidinimams. Bet to nėra. Mes vaidiname biure, per vidurį vaidinimo ima trūkti oro, grimo kambarių nėra, aktoriai persirenginėja gretimame kabinete.

Pažiūrėkime tada, kokiomis sąlygomis kuria mano kartos režisieriai, su kuriais susitinkame tarptautiniuose festivaliuose. Latvijoje Alvis Hermanis dirba Rygos Naujajame teatre, Varšuvoje Grzegorzas Jarzyna - teatre Rozmaitości (TR Warszawa), Krzystofas Warlikowskis turi kur vaidinti ir jam statomas teatras. Matydamas tuos teatrus, supranti, kad valstybė suvokia, koks svarbus yra teatras.

-Pafantazuokime, ar Vilniuje šiuo metu yra erdvių, kur OKT galėtų įsikurti, nepastūmęs kito teatro?

-Mums nereikia marmurinio mauzoliejaus. Šiuolaikiniam teatrui užtenka to, kas vadinama „juoda dėže“ - erdvės, kuri keičiama pagal spektaklio poreikius. Mes padarytume teatrą ir iš sandėlio. Vilniaus centre tarp Radvilų rūmų ir Liejyklos gatvės daug metų stebiu didelį jokia veikla neužimtą statinį. Esu atidaręs jo duris: ten matyt nuo sovietmečio riogso surūdijusios mašinos. Fantastiška erdvė teatrui.

-OKT penktą kartą pelnė teisę vadintis Vilniaus miesto teatru ir gauti savivaldybės dotaciją, kuri iki šiol būdavo, kaip skelbta, „200-300 tūkst. litų (58 - 87 tūkst. eurų) per metus“. Tai daug ar mažai?

- Ruošdamasis „Mūsų klasei“, buvau  Varšuvoje, bendravau su žmonėmis iš Jarzynos teatro Rozmaitości. Mane stulbina jų pasakyti skaičiai: iš Varšuvos savivaldybės jie kasmet gauna 8 milijonus zlotų, nors premjerų išleidžia mažiau, nei OKT.

Pabandykite atspėti, kiek gauna visi Varšuvos miesto teatrai. Net nepriartėsite su atsakymu: 100 milijonų zlotų. Lenkijoje netgi komercinis teatras remiamas. Garsusis Adomo Mickevičiaus institutas, siekdamas, kad Lenkijos teatrai - vien teatrai - būtų žinomi užsienyje, skiria apie 40 milijonų zlotų.

Vilniaus miestas, kaip ir pati Lietuva turi ambicijų konkuruoti savo menu, nenusileisti kad ir tai pačiai Varšuvai. Bet kaip tai padaryti, kai susiduriame su cinišku požiūriu į kultūrą? Ir tai klausimas ne apie pinigus, o apie mentalitetą.

Mūsų šalis ne kultūrą žlugdo, ji pati save apvagina. Ji tampa nuobodi, neįdomi. Ir emigracija kyla iš to, kad čia nebėra ką veikti, nebėra kaip realizuoti savęs. Kultūra be politikos ir politika be kultūros - mirtinas derinys.

OKT nuolat važinėja po pasaulį ir mes vis iš naujo atrandami: koks įdomus teatras! Ir mūsų užsienio gastrolės nebėra pasaulio rūpestis, kaip būdavo pirmaisiais Nepriklausomybės metais. Kai Rytų Europa tik atsivėrė, Vakarų šalys aktyviai finansavo dėmesį jos teatrams. Tada labai tiko būti prastai angliškai kalbančiu genijumi iš Rytų Europos, tokiu išgeriančiu intuityvistu, kuris nieko nesupranta, bet yra netikėtai įdomus grynuolis. Dabar taip nebėra. Rytų Europa nieko nebedomina ir visiems tiktai įkyrėjo savo emigrantais ir visais kitais dalykais. Dabar jau iš Rytų Europos laukiama sąmoningumo, kad ir jų menininkai, ir politikai dalyvautų bendrame kultūros vyksme. Ir susimokėtų už tai.

Tas pats Ostermeieris vadovauja didžiausiam, turtingiausiam teatrui Europoje. Jų gastroles valstybė solidžiai finansuoja. Lygiai kaip ir Lenkija šiemet solidžiai finansavo Krystiano Lupos spektaklio dalyvavimą Avinjono pagrindinėje programoje, ir daugybė Lenkijos kultūros žmonių važiavo į Avinjoną, plačiai aprašė tą įvykį, nes tai Lenkijos garbės dalykas - jų teatras tokiame festivalyje.

OKT savo laiku parodė aštuonis spektaklius Avinjono pagrindinėje programoje, ir tai buvo lyg tiktai mūsų pačių reikalas. Ir dabar, kai gauname kvietimus gastrolėms, mes vis dar turime būti konkurso dalyviai be jokių garantijų, kad mūsų vaidinimai svetur - tie Lietuvos garsinimai - gaus valstybės paramą. Visiškai sutrikę prioritetai ir akcentai.

Man baisu, tiesą pasakius. Ne dėl savęs. Daug pasiekiau ir galima dėti gražų tašką po Venecijos bienalės. Bet kas čia bus po dešimt, dvidešimt metų? Kaip atrodys Varšuva ir kaip atrodys Vilnius?

Mes nagrinėjame tik OKT atvejį. Tai nėra pats liūdniausias atvejis, bet jis parodo, kad tu gali labai daug pasiekti  už sienos,  bet kai sugrįžti, tas niekam nieko nereiškia ir nieko nekeičia. 

Naujienos