Scenografė Barbora Šulniūtė su režisiere Kamile Gudmonaite kuria jau seniai. Lapkričio 19 ir 20 dienomis, Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) Didžiojoje scenoje jos kartu pristatys „Antigonę“ – tai jau dešimtas jų kartu kuriamas spektaklis. Spektaklyje nagrinėjamas skirtingoms politinėms kryptims atstovaujančių veikėjų – Antigonės ir Kreonto – susidūrimas. Tai yra šiems laikams itin aktualus kūrinys.
Scenografė pasakoja, kad pagrindinė scenovaizdžio statybinė medžiaga – akmuo. Tai viena svarbiausių medžiagų architektūroje, iš kurios statomi namai, šventyklos ir monumentai.
„Kurdama „Antigonės“ scenografiją remiuosi keliais pagrindiniais motyvais: galios architektūra, kuri konstruojama įsikvepiant modernistine, brutalistine architektūra, Antikinės Graikijos, Sovietų sąjungos, nacistinės Vokietijos galios architektūros fragmentais“, – atskleidžia Barbora Šulniūtė.
Barbora, galima sakyti, viena premjera veja kitą. Vos LNDT išleidusi „Geismą“, kur kūrei scenografiją čiliečio režisieriaus Marco Layeros spektakliui, iškart turėjai imtis darbų spektaklyje „Antigonė“. Gal įžvelgi panašumų tarp šių kūrinių?
Taip, nors šie kūriniai gana skirtingi, panašumų tikrai galima įžvelgti. Abiejų spektaklių protagonistės yra stiprios moterys, individualios, stichiškos, veikiančios viršum sistemos ribų ir nepavaldžios jai. Kalbant apie scenografiją, kurioje jos veikia, erdviškumas skiriasi, nes terpės, į kurias jos patenka, yra skirtingos. „Geismo“ pagrindinė veikėja Blanša uždaroma į senelių namus – terpę, ribojamą sienų ir griežtų taisyklių, kur jos nevaldomas charakteris pradeda griauti erdvės ribas.
Antigonė, nors taip pat yra apribota sistemos, pati yra tos erdvės dalis. Čia veikia nesuvaldomas vidinis peizažas, kuriame siautėja stichijos tarp monumentalios, brutalistinės architektūros fragmentų ir tūkstantmečių olų nuotrupų.
Kokioje aplinkoje apgyvendinsi Antigonę ir Kreontą bei kitus veikėjus? Ką išvysime scenoje?
Aplinka, kurioje vyksta veiksmas, bus lakoniška, kiek šalta ir monumentali, lydima nuolatinio judėjimo. Savo kūryboje mėgstu jungti kelis laikmečius vienoje erdvėje, taip piešiant laiko skerspjūvį tarp skirtingų epochų. Šiame spektaklyje bus nuorodų į ateitį, dabartį ir praeitį.
Kurdama „Antigonės“ scenografiją remiuosi keliais pagrindiniais motyvais: galios architektūra, kuri konstruojama įsikvepiant modernistine, brutalistine architektūra, Antikinės Graikijos, Sovietų sąjungos, nacistinės Vokietijos galios architektūros fragmentais.
Pagrindinė scenografijos statybinė medžiaga – akmuo. Tai viena svarbiausių medžiagų architektūroje, iš kurios statomi namai, šventyklos ir monumentai, todėl jis tampa galios ir pastovumo simboliu. Tačiau pjesėje akmuo pasirodo ir kitoje būsenoje – kaip natūrali, neapdirbta uola, tampanti ritualo, užribio, laidotuvių vieta. Valdžios reprezentacinė architektūra ir laidojimo uola yra tos pačios materijos skirtingos būsenos. Spektaklyje veikia abi jo formos – apdirbta ir natūrali, suvaldyta ir nesuvaldoma. Ši priešprieša atspindi spektaklio dichotomiją, konfliktą tarp žmogaus kuriamos tvarkos ir gamtos, tarp kontrolės ir to, kas lieka jai nepavaldu.
Scenografijoje veikia ir antikinių laiptų motyvas, kaip replika moderniosios scenografijos pradininkui Adolpheʼui Appiaʼai, ir linkėjimai Graikijos miestams. Taip pat svarbus scenografijos akcentas – stichijos, tai kas pirmapradiška, nevaldoma galios struktūrų.
Ar tau asmeniškai aktualios spektaklio temos, ar svarbi Antigonės kova už papročius ir brolio garbės išsaugojimą? Ar pati save laikai kovotoja?
Manau, kad yra tam tikros esminės tiesos, kurios laiko pasaulio tinklą, ir iš pagarbos joms ir mums, svarbu išlaikyti su jomis balansą. Taip pat suprantu, kad gyvename laike, kur mitas veikia kiek kitokiais atspalviais, būdamas nematomas, dažnai neįsisąmonintas, jis – kaip archeologinis pasaulio pamatas, ant kurio statomi nauji miestų sluoksniai. Kaip ir visur, manau, kad daug kas priklauso nuo rakurso ir taško iš kurio yra žiūrima. Ritualas svarbu, jei tiki jo neišvengiamybe, o jei netiki, manau kad jo nebuvimas nesustabdys mirusiojo nuo tos kelionės, kuri jo laukia po mirties. O jei kalbėti asmeniškai, tai visada turėjau polinkį atrasti sistemoje įtrūkių ir kvėpuoti pro juos patenkančiu grynu oru.
Kurdama scenografiją „Antigonei“ prisiminiau Michelio de Certeau miesto teoriją. Jis teigia, kad miestą formuoja įtampa tarp institucijų kuriamų strategijų ir kasdienių žmonių taktikų. Strategijos kuria tvarkingą, kontroliuojamą erdvę, o žmonių veiksmai ją nuolat perrašo ir paverčia gyva vieta. Ši mintis man primena Antigonės konfliktą su valdžia – individualų veiksmą griežtos sistemos akivaizdoje. Todėl scenografijoje svarbi ne tik valdžios kuriama tvarka, bet ir žmogaus galimybė ją subtiliai peržengti.
Ar tiki, kad blogi dalykai pasaulyje prasideda mažais žingsneliais, kurių kiti nevertina kaip blogų, o jiems dauginantis, darosi sunku visa tai sustabdyti?
Tikiu, kad blogi dalykai prasideda iš nesąmoningumo, ir turbūt nuo katalizatoriaus kalibro auga jų žingsnių intensyvumas. Manau, kad iš prigimties nėra blogų žmonių, yra tik sužeisti žmonės, nesąmoningi, pasiduodantys baimei. Hannah Arendt, nagrinėdama Holokaustą, kalbėjo apie „blogio banalumą“, ji rašė, kad siaubingi dalykai gali būti daromi ne iš demoniškumo, o iš mąstymo stokos ir aklo paklusnumo sistemai.
Koks dažniausiai būna Jūsų darbas su režisiere Kamile Gudmonaite? Kaip dalijatės vizijomis, sumanymais, dalykais, ką norite matyti scenoje?
„Antigonė“ yra mūsų 10-asis spektaklis kartu su Kamile. Per tiek metų bendros kūrybos, pramintų kelių Lietuvoje ir Vokietijoje, yra susikūręs tam tikras darbo metodas, kuris yra labai organiškas ir intuityvus. Konceptualumo ir estetikos požiūriu dažnai atrodo, kad esame ant tos pačios bangos ir tai labai palengvina procesus, paprasčiau rezonuojame ir susikalbame. Turbūt vienas pagrindinių motyvų, kuris lydi bendroje kūryboje, yra tai, kad jaučiu atvirą erdvę ir didžiulę laisvę kurti taip, kaip norisi. Mūsų kūrybiniuose procesuose galėčiau išskirti du tipus: tai draminiai spektakliai, kai jau turime medžiagą, su kuria dirbsime, tada kūrybinė laisvė daugiau ar mažiau turi savo apibrėžtas ribas. Kitas – laisvesnis, bet sunkesnis kelias – tai dokumentiniai spektakliai, kai pradedame nuo idėjos, o forma, dramaturgija ir spektaklio karkasas kuriamas palaipsniui.
Nekart yra buvę, kad Kamilė sugalvoja idėją ir skambina man, tuomet kartu mąstome apie spektaklio formą, atmosferą, aktorių veikimo principus. Toks procesas yra įdomus tuo, jog jaučiu, kad galiu atsiduoti vaizduotei kurdama vietas ir atmosferas, kuriose vyksta veiksmas, piešti spektaklio vaizdinę dramaturgiją. Yra buvę ir tokių situacijų, kai jau reikia teatrams pristatyti scenografiją, o dar neturime dramaturgijos, nes ji kuriama vietoje, proceso metu, tuomet scenografija tampa svarbiu spektaklio dėmeniu, kuris pasufleruoja ir režisūrinius sprendimus.
Kartu su kūrybine komanda (Dominykas Digimas, Mantas Stabačinskas) dažnai pasidžiaugiame kūryba kartu su Kamile, vienas kitu, nes toks malonus susikalbėjimas yra retas.
Parengė Aušra Pociūtė
Spektaklio „Antigonė“ (rež. Kamilė Gudmonaitė) premjera Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks lapkričio 19 ir 20 dienomis, kiti rodymai – 2027 m. sausio 14 ir 15 dienomis.
LNDT informacija
