Audrė Domeikaitė
 |
| Valentinas Masalskis |
Dar prieš aušrą kasryt bundantis aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis šį savaitgalį (20, 21 d.) Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje pristato naują savo kūrinį – premjerą „Laukim skambučio“. Aštrių žodžių šiuolaikinei vartotojiškai visuomenei negailintis kūrėjas žada žiūrovams naujoje dramoje parodyti šeimą, kurios nariai – pamiršę vertybes ir gyvena tik dėl savęs, kurių niekas neriša, nebent pinigų taupymas ir daiktų pirkimas. „Tiek daug beprasmybės aplinkui... Norėčiau žiūrovą apkrėsti prasme“, – sako menininkas.
Spektaklio pristatyme sakėte, kad ši pjesė – apie vienkartinius žmones, primenančius vienkartinius indus...
Vienkartiniai žmonės neturi nei praeities, nei ateities. Kas yra ateitis? Juk tai ne mano ateitis, o dabartinių vaikų. Aš turiu galvoti, kaip jie gyvens, kokioje upėje maudysis, ant kokio medžio sėdės. Juk aš ant jo jau nesėdėsiu – eisiu į žemę. Mano uždavinys yra rūpintis, kad vaikai ir vaikų vaikai turėtų tą vietelę po saule.
Jeigu tėvai išperi vaikus, mokyklos metais pasirūpina, ir viskas... Kas juos riša? Jeigu mes išleidžiame vaiką mokytis ir jis jau „lizinguotas“, pradeda gyvenimą nuo skolos. Tai tas pats, kas atiduoti savo vaiką į vergovę. Kam man rūpintis vaiku? Juk bankas juo pasirūpins! Ar mes apie tai galvojame? Juk tada gyvename tik sau – tokį hedonistinį gyvenimą, kuriame nėra jokių vertybių.
Šis spektaklis būtent apie tokią šeimą, kurios nariai kažkuo dirba, bet jų niekas neriša... Nebent pinigų taupymas, daiktų pirkimas...
Aš visai nepatenkintas, kad dabartinė visuomenė – vartotojiška. Man gaila ir liūdna. Tai konfliktas su pačiu savimi. Juk ir mane ji gundo...
Ką jums davė šis spektaklis?
Tai – pažintinis darbas su Egle Gabrėnaite, Jolanta Dapkūnaite, padėjęs mums suartėti. Aš pažinau Eglę, Jolantą ateities darbams. Mes juk dabar visi susvetimėję...
Kaip renkatės temas spektakliams, kuriuos nusprendžiate kurti?
 |
| Scena iš spektaklio „Aš, Fojerbachas". Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Daug veiksnių tai lemia... Bet koks tavo išgyvenimas dar nėra menas. Jis per mažas, kad galėtum apie jį kalbėti. Tavo išgyvenimai, tavo meilės, tavo mažyčiai prisilietimai, tavo netektys yra per maži, kad pavirstų menu. Jie turi būti pakelti kvadratu, kad galėtum kreiptis į žiūrovą. Jei nori kalbėti apie meilę, turi būti pastebėjęs ir išgyvenęs daug meilių, iš kurių galėtum išspausti sirupą.
Nei mano gyvenimas, nei Eglės (Gabrėnaitės – Aut. past.) nėra įdomus. Arba mes turime tapti dangaus žmogiukais, kurie eina į televiziją ir pasakoja, kad vakar prišlapino lovą... Tačiau tai nėra menas, net ne užuomina apie meną... Ir fantazijos nėra menas. Nors dabar labai madinga, kad fantazija, kuri seniau buvo saviraiška, yra menas.
Kelionės į pjeses yra įvairios – kažkaip apie tai nieko negalvoju. Turiu planų į priekį, bet jaučiu, kad dabar dar ne laikas apie tai kalbėti – ar tu nepribrendęs, ar visuomenė... Pavyzdžiui, seniai noriu padaryti tokią misteriją pagal Senąjį Testamentą. Jau dvylika metų parašytas libretas guli ant mano stalo, bet jaučiu, kad dar ne laikas. Visuomenė dar nekvėpuoja tuo, gal dar nereikia...
O kaip jūs kvėpuojate statomu spektakliu?
Kiekvieną dieną keliuosi anksti – 4–5 valandą, o vakar kėliausi trečią, nes reikia dirbti. Keliesi, skaitai, ruošiesi, ieškai – juk kasdien turi ką nors nauja atnešti. Kai esi jaunas, nebūtina skaityti. Užtenka matyti gyvenimą, reaguoti, atjausti...
Nesu iš tų režisierių, kurie sako: statysiu spektaklį. Aš nieko nestatau, aš būnu su aktoriais, mokausi iš jų, o jie mokosi iš manęs. Tai bandymas sukurti tokį modelį, kur nedominuoja kažkokie profesiniai autoritetai (aktorius, režisierius), bet vyrauja žinių autoritetai. Mes visi tarnaujame tai pačiai temai. Ko, manau, dabar labiausiai trūksta – mes visi nustojome tarnauti. Mes netarnaujame, nesidalijame...
Dėl to kadaise ir išėjote iš teatro?
Išėjau iš teatro, nes jame buvo fabrikas, buvo baimė, paklusnumas, disciplina, patikimumas, o ne meilė, ne tarnystė. Ne visi mes tarnavome temai.
Kurti savo teatrą yra nelaimė. Teatras nėra tavo, jis – visų. Kurti teatrą pagal kažkokius dėsnius, kanonus... Jis turi kaip ir religija būti pagrįstas atsidavimu, tarnyste, meile... Kaip su kaimynu sugyveni, nes riša ta pati vietovė, taip ir čia riša ta pati tema, mes turime jai tarnauti: kažko atsisakyti, kažkuo išmokti dalytis, rūpintis vienas kitu, kad susijungtum su žiūrovu.
Visa tai yra ruošiama žiūrovui – ne save pademonstruoti ant scenos, o perteikti temą ir apkrėsti žiūrovus prasme. Jei kažkoks spektakliukas sujaudina ar sukrečia ir žmogus pradeda mąstyti, veikti arba bandyti keistis... Nes beprasmybės gyvenime aplink mus yra tiek daug! Menas neauklėja žmogaus, bet jis padrąsina, leidžia toliau gyventi, suteikia viltį. Tai yra vieta, kur surandi bendraminčių.
Jums pavyksta rasti bendraminčių?
Jeigu publika dar eina, reiškia, pavyksta. Jeigu jauti iš salės jos tylėjimą, suklusimą, tada pavyksta...
Jau dešimtmetį esate ne tik aktorius, bet ir režisierius...
Mano režisūra – ta pati aktorystė, tik peržengusi į kitą lygį. Turi labai daug žinoti, turi turėti aktoriaus klausą, padėti tam spektakliui, tai cheminei reakcijai kvėpuoti, kad viskas pavyktų.
Pirmą kartą nusivyliau režisieriaus profesija, kai Šarūnas Puidokas, vaidinantis mano spektaklyje, išėjo į sceną ir aš supratau, kad esu nebereikalingas. Tą, ką mes padarėme, scenoje pradeda diktuoti kitos jėgos – supratau, kad mano pasakymai jau nieko nepadės.
Man buvo taip gaila ir liūdna, kad ten nedalyvauju. Būtent azartas susitinkant su žiūrovais man pats įdomiausias. Nes tai yra atlikėjo kova su publika, kai turi apkrėsti ją savo tema.
Būtent dėlto jūs dažnai (taip pat ir naujojoje dramoje) ne tik režisuojate, bet tuose pačiuose spektakliuose ir vaidinate? Tikriausiai nelengvas išbandymas būti ir vienoje, ir kitoje barikadų pusėje tuo pačiu metu?
Neduok Dieve... Tai yra kryžius, kurio nenoriu nešti. Jeigu būtų toks režisierius, su kuriuo aš galėčiau susikalbėti...
Tokio neradote ir juo tapote pats?
Man paprasčiausiai pasidarė nebeįdomu žaisti, sunku klausytis kažkokių išvedžiojimų, narcizistinių režisūrinių sprendimų... Kai režisierius nevaldo situacijos, o tik stato spektaklį sau. Stato – blogąja prasme. Čia nieko statyti nereikia – turi bendrauti su žmogumi, kad jį išjudintum. Turi būti pasikrovęs tiek energijos, kad ir aktorius pakrautum. Tu esi ta baterija, ta pradžia, kuri daugiausia minčių yra įdėjus į temą. Nuo režisieriaus labai priklauso viena – kaip mes visi pradedame tarnauti vertybėms arba iš jų tyčiotis.
Todėl pasitraukiau iš teatro ir esu pasitraukęs laisvas menininkas.
Tačiau jūs – aktyvus laisvas menininkas...
Aktyvus, nes žiūrovas aktyvus – kitaip toks nebūčiau. Niekada nesijauti laimingesnis negu tada, kai esi reikalingas. Kai atsiranda žmonių, kurie buriasi aplinkui ir nori kažką daryti – tada nežinia, kieno tai nuopelnas. Kiekvienas įneša savo savastį į kūrinį ir tu jos nepakeisi, nebent sulaužysi. Juk būna, kad turi kažkokią savastį, o tave vis laužo laužo, tu nusivili ir sakai: ai, būsiu kaip visi.
Reikia stengtis nenurimti, nepasiduoti tam silkių būriui, kuris plaukia. Yra toks paprastas dalykas – kada pavargsi. Tai yra individo kova su sistema, su kažkokia didele grupe. Kai pavargsti ir tampi kaip visi – viskas pasibaigia.
Iš kur semiatės energijos nenurimti ir nepavargti?
Iš mirusių. Iš mirusių rašytojų.
Dar mane pakrauna, kai kam nors tarnauji. Kai tarnauji, kad taip nebūtų, o būtų kitaip. Jeigu tu sakai: man gerai taip, kaip yra – tada niekam netarnauji, tiesiog plūduriuoji.
