Maja Komorowska: „Stengiuosi”

Maja Komorowska. Nuotrauka iš www.culture.pl

Lapkričio 22 d. Lenkų institutas Vilniuje ir Vilniaus mažasis teatras kviečia nepraleisti išskirtinės progos pamatyti legendinę aktorę Mają Komorowską Varšuvos teatro „Współczesny” spektaklyje „Nepaisant visko“ apie XIX a. pabaigos teatro legendą Sarah Bernhardt. Menų faktūros skaitytojų dėmesiui – du pokalbiai su aktore Maja Komorowska. Pirmasis vyko prieš keletą metų, antrasis – spektaklio „Nepaisant visko” premjeros išvakarėse.

Vienomis iš svarbiausių Majos Komorowskos profesinių patirčių buvo darbas Jerzy Grotowskio „Teatre-Laboratorijoje“ ir vaidmenys Krzysztofo Zanussio filmuose. Tačiau ją iki galo įtraukia ne tik darbas teatre ir kine, bet ir labdaringa veikla. Jei jau ko imasi – darbui atiduoda visą save.

Rz: Aktoriaus profesija iš prigimties egoistiška, reikalauja susitelkti į save...

Profesija egocentriška – tai tiesa, tačiau kas yra aktorius? Aktorius kalba tai, ką mato, jaučia žmogus, dėl ko jis verkia, ko jis trokšta. Tai juk pats gyvenimas. Negali nuo jo pabėgti. Reikalingas kitas svarbus gebėjimas – sugebėti akimirkai išsijungti iš kasdienės gyvenimo tėkmės ir susikaupusių reikalų. Išmokau: yra atvejų, kai turiu viską mesti. Tai gali būti trumputė akimirka, tačiau tada ji turi būti labai intensyvi. Ateinu į teatrą viena pirmųjų. Ir tada mąstau tik apie vaidmenį, spektaklį, išjungiu telefoną. Po spektaklio atsigaunu negreit. Stabteliu, kad nurimčiau, „susikaupčiau“.

Rz: Nuolatinė pagalba svetimiems žmonėms vis dėlto nėra įprastas dalykas tarp aktorių.

Tai tiesiog mano ankstesnės patirties dalykas. Žmoguje viskas palieka savo žymę. Jaunystėje daug laiko praleidau ligoninėse prie ligonių lovų, dirbau vaikų chirurgijos skyriuje, buvau savo artimųjų ligų liudininkė. Todėl nuolatinės prieglaudos įsteigimas Varšuvoje man yra asmeninės svarbos dalykas.

Rz: Jūs nuolat imatės visuomeninės veiklos – pradedant prieglaudos statybos rėmimu ir baigiant dalyvavimu Integracinės mokyklos statybos komitete. Iš kur toks tempas?

Taip klostosi mano gyvenimas – nuolat atsiranda naujų reikalų. Jau keletą metų profesinė veikla atima tiek laiko, kad nebegaliu būti tokia pat aktyvi visuomeniniame gyvenime. Tačiau tiesa ir tai, kad ilgesniam laikui negaliu susitelkti tik ties vienu kuriuo dalyku. Paskutinį kartą taip atsitiko ruošiant naują Kristiano Lupos premjerą „Ištrynimas“. Net nepagalvojau, kad reikia atsisveikinti su anūkais, kurie tuo metu kaip tik išvažiavo. Išjungiau telefoną ir buvo tik premjera. Nuostabu, kai tas įmanoma, tačiau mano gyvenime tokių atvejų reta. Kai atsiranda svarbus reikalas, prašymas paremti kokią nors svarbią iniciatyvą – nelengva pasakyti „ne“. Jei jaučiu, kad privalau, kad sugebėsiu – tiesiog padedu.

Rz: Ar tai nepasotinamas gyvenimo troškimas, ar savotiška skola, kurią norite sumokėti?

Tikiuosi, tai nėra nepasotinamas gyvenimo troškimas. Svarbių reikalų negalima atidėti vėlesniam laikui. Taip buvo su prieglauda. Tai nebuvo mano sumanymas – tai sugalvojo vienas mano bičiulis. Paskambino, pasakė, kad reikia pagalbos surinkti pinigus – ir susitarėme. Ši akcija pasisekė todėl, kad prie jos prisidėjo daug žmonių. Esu tik viena iš daugelio. Aktoriai dėl savo profesijos yra atpažįstami, kartais vien dėl to gali labiau padėti. Tai nereiškia, kad kiti daro mažiau – mes tiesiog geriau matomi.

Rz: Jei galėtumėte vėl sugrįžti į savo kelio pradžią su brandos atestatu rankoje ir klausimu, ką veikti toliau, manau, aktore netaptumėte.

Galbūt. Manau, studijuočiau psichologiją arba mediciną. Likimas – vadinkime jį kaip norite – žino geriau, kur mus nukreipti. Būdama aktore, ko gero turiu daugiau galimybių padėti žmonėms, nei kad tuo atveju, jei būtų išsipildžiusios mano jaunystės svajonės. Jei būčiau tapusi gydytoja ar psichologe, tikriausiai nebūčiau galėjusi karinės padėties metu su siuntiniais patekti į kalėjimus. Galėjau tą padaryti kaip aktorė. Kai žvelgiu į savo gyvenimą, matau, kaip tiksliai viskas jame vyko. Sunku patikėti, jog tai atsitiktinumas. Galvojau apie vieną, o nuklydau visai kitur. Mano kelią žymėjo susitikimai su žmonėmis, kurie pažadindavo manyje anksčiau man nežinotas galimybes. Prastai sekėsi matematika ir fizika – kol manimi patikėjo mano dėstytoja, ir pasirodė, kad tai nuostabūs mokslai. Sergančių vaikų džiaugsmas išvydus į ligoninę jiems mano atneštas lėles paskatino mane mokytis lėlininkystės... Reikia tik stengtis būti atviram. Atsitiks tai, kas turi atsitikti.

Rz: Į savo profesiją žvelgiate labai pagarbiai – kaip į tarnystę kitam žmogui. Dabartiniai laikai rodo, kad vis dėlto prasidėjo aktoriaus profesijos nuvertėjimas – ypač žvelgiant į aktorines „chaltūras“.

Labai stengiuosi rinktis tuos pasiūlymus, kurie suteikia pasitenkinimą kūrybiniu darbu. Laimei, nuolat turiu daug darbo. Tačiau nežinau, kaip išgyvenčiau, jei neturėčiau darbo, pinigų, nors jų man labai reikėtų. Taip pat jaučiu, kaip bėga laikas. Teko būti šalia iškeliaujančių į kitą pasaulį, mirštančių, sergančių. Žinau kiekvienos dienos kainą. Man negaila laiko anūkams, svarbiems žmogiškiems reikalams – gaila jo menkaverčiams dalykams, neatnešantiems nieko išskyrus pinigus. Tačiau tokių sprendimų nesmerkiu, nes kiekvienas esame kitokiame gyvenimo etape. Kiekvienas turi teisę rinktis.

Rz: Jau daug metų dirbate su Varšuvos teatro mokyklos studentais. Ko juos mokote?

Esminių dalykų. Pavyzdžiu, reikalauju punktualumo, tai labai svarbu. Po repeticijos visada ją aptariu: kas nepavyko, kaip turėjo būti – tada atsižvelgiant į aplinkybes kalbu apie svarbius dalykus. Neskaitau paskaitų tomis temomis – to nereikia. Iki nuobodulio primenu jiems apie energijos būtinybę, rūpestingą kalbą, išraiškingumą, vaizduotę. Kad nesistengtų stebinti – nes pati tiesa yra nuostabi ir stebinanti. Dirbu su jais iš tikrųjų – netausojame jėgų nei aš, nei jie.

Rz: Į šį darbą įdedate daug širdies...

Tai daugiausiai iš manęs reikalaujantis užsiėmimas. Kasmet galvoju, ar tą daryti, ar nebe. Šis darbas labai išvargina, tačiau ir padeda – visada turi būti pasirengęs, atsižvelgiant į aplinkybes galvoti apie savo profesiją. Taip intensyviai kartu su jais kuriu vaidmenis, kad kai jau nurimsta emocijos, o aš važiuoju vaidinti savo spektaklio, man atrodo, kad aš jau viską suvaidinau. Matydama, kaip bręsta mano studentai, patiriu didžiulį džiaugsmą. Tai vienas iš nedaugelio dalykų, kuriuos gali po savęs palikti – išskyrus vaikus, anūkus. Pati išnyksiu, o jie... Tai nuostabu.

Rz: Tvirtinate, kad kuriant vaidmenį svarbiausias yra ieškojimų kelias, o ne galutinis rezultatas.

Ieškojimai svarbiausi, nors būna labai sunku. Bėgant metams formuojasi receptai, schemos, žinome, kaip suvaidinti skausmą, džiaugsmą. Atsiranda pagunda jais pasinaudoti, užuot iš naujo kankinusis. Tačiau sunkiausia būna tada, kai jau pavyksta pasiekti tai, ko siekėme. Kažkur dingsta energija. O aktorystė tai juk gebėjimas pakartoti. Ne gestus, judėjimo būdą. Svarbiausia yra gebėjimas pakartoti vaidinamo personažo minčių eigą.

Rz: Taigi apie save Jūs kalbate daugiau kaip apie nuolatinę mokinę, o ne meistrę.

Ko gero Jūs teisi. Tačiau gyvenimas – tai kelias. Nuolat mėginame prieiti horizontą. Seniau man atrodė, kad nuolankumas yra labai toli nuo išdidumo. Dabar galvoju, kad dažnai juos skiria tik nedidelis atstumas. Tobulumas – ne žmogaus savybė, o troškimas. Ne kartą atrodo, kad jau esame teisingame kelyje, kad jau galėtume būti savimi patenkinti. Taip mąstome iki tol, kol pasirodo situacija, nubraukianti visas geras mūsų mintis apie save. Ir viskas prasideda iš pradžių. Gyvenimas nuolat mus ko nors moko. Kažkada po vakarinio spektaklio važiavau tramvajumi. Šalia stovėjo kažkokia senutė su krepšiais. Užsimerkiau ir pagalvojau, kad neužleisiu jai vietos. Tačiau atsistojau. Atsisėdo. Ilgai raususis savo krepšiuose ištiesė obuolį, kurį prieš tai rūpestingai šluostė. Nežinojau, kad ruošia jį man. Smulkmena? Tačiau iš jų susideda visas gyvenimas.

Rz: Dirbate daugeliui labdaros organizacijų. Kodėl?

Gal kada išsirinksiu kurią vieną. Šiuo metu stengiuosi padėti tiems, kurie tikisi mano pagalbos.

Rz: Tačiau Jūs mokate ir atsisakyti. Kai buvo norima, kad taptumėte senatore – atsisakėte, nors ir dirbote Tadeuszo Mazowieckio rinkimų komitete.

Tai buvo vienas geriausių vaidmenų, kurių atsisakiau. Pasiūlymas suteikė man daug džiaugsmo. Turėjau vieną naktį apmąstymams, aplink – bičiuliai, visų pirma – sūnus. Nežinojau, kaip pasielgti. Jaučiau nerimą iki to momento, kai paskambinau ir pasakiau, kad nesutinku. Sprendimą labai palengvino mano sūnus. Pasakė, kad jei tapsiu senatore, mano pareigos man neleis imtis nieko kito. O tuo metu diplomus ruošėsi gintis mano studentai – būčiau turėjusi juos palikti. Žinojau, kad daug kas gali palaukti, bet studentai – ne, juk mokiau juos tris metus. Nusprendžiau, kad yra žmonių, kurie geriau nei aš tiks senatoriaus postui. Tuo tarpu su studentais jie dirbti negalės – nes aš tą darau geriau.

Rz: Galbūt kaip senatorė galėtumėte daugiau nuveikti.

Nemanau. Tik atrodo, kad atliekant svarbią visuomeninę funkciją, galima daugiau nuveikti. Teatras ir kinas atneša populiarumą. Kai kas mus atpažįsta, o jei dar mes jiems ir patinkame, noriai padeda. Tai paprasčiau. Panašiai buvo ir karinės padėties metu – sargybiniai mane praleisdavo, nors to nebuvo galima daryti, nes atsimindavo mane iš kažkokių nuotraukų, filmų. Gyvenimas maišosi su fikcija. Po to, kai suvaidinau tetulę Idaliją filme „Šuoliais“, mane nuolat kviečia į arklių lenktynes. O juk kviečia ne mane – tetulę Idaliją. Kažkada Armėnijoje priėjo prie manęs nuostabus žydas ir papasakojo man visą savo gyvenimą. Mane jis vadino Rachel. Nieko negelbėjo aiškinimai, kad aš – tai ne ji. Dabar, kai spektaklyje „Kvartetas“ vaidinu seną, gerą Cecily, gaunu kvietimų iš senelių namų. Gavau dovanų rausvą širdelę, nes ši spalva patinka Cecily. Dovanoti jiems teikia ne mažiau džiaugsmo, nei man – tas dovanas gauti. Žmonės sutapatina mus su vaidmenimis – ir tegul. Gerai, kad ne su kuriuo nors vienu.

Rz: Ar jums dar ko nors stinga?

Gyvenime buvo labai skirtingų laikotarpių ir tikrai būčiau pakeitusi mažiausiai du dalykus, susijusius su asmeniniu gyvenimu. Galime veikti tik dabartį ir ateitį. Negali patogiai atsisėsti ir pasakyti – puiku, pakaks. Kasvakar pasižadu, kad kitą dieną padarysiu daug darbų, atiduosiu skolas. Vakare šia mintimi džiaugiuosi, o kitą dieną pradedu susitaikyti su tuo, kad visa tai tėra fantazijos. Tačiau stengiuosi dėl to nesijaudinti, o vėl iš naujo tikėtis. Nepasisekė šiandien, galbūt pasiseks rytoj. Kažkada manęs paprašė, kad apibūdinčiau save vienu sakiniu. Atsakiau: stengiuosi. Šis žodis ko gero tiksliausiai apibrėžia mano gyvenimą.

Małgorzata Piwowar
Rzeczpospolita
Kovo 24, 2001

***

Pokalbis su Maja Komorowska prieš Johno Murelio „Nepaisant visko“

Rz: Ar įsikūnydama į Saros Bernhardt vaidmenį jaučiatės labiau dieviška, nei žmogiška?

Maja Komorowska: Bet koks mėginimas susitapatinti su tokia garsia aktore gali būti suvoktas kaip puikybė. Todėl su ja nesilyginu, tik mėginu suprasti, kas jai buvo teatras. Mėginu įsivaizduoti jos ieškojimų kryptį – kaip ji ėjo į scena vaidinti, pavyzdžiui, Fedros. Ypatingame Bernhardt gyvenime buvo nutikę dalykų, kuriuos sunku suprasti, tačiau tarp jų buvo ir pagirtinų poelgių – kai, pavyzdžiui, jos įkurta ligoninė. Sunkiausia ir įdomiausia šiame spektaklyje man buvo svyruoti tarp juoko – humoro jausmo – ir liūdesio. Dėl savo inteligencijos Sara nebuvo patetiška ar apgailėtina. Jos gyvenimo devizas buvo – „Nepaisant visko“. Taip ir pavadinome savo spektaklį, pakeisdami dramaturgo pavadinimą „Prisiminimai“.

Rz: Garsi XIX a. II pusės aktorė suvaidino daug puikių vaidmenų, tame tarpe ir vyriškų. Jūsų kūrybinėje biografijoje tokių taip pat yra – pavyzdžiui, Hamas Becketto „Paskutinėse dienose“...

Maja Komorowska: Manau, kad kuriamiems personažams turi įtakos visas gyvenimas, nors labiausiai – vaikystė ir jaunystė. Jerzy Krasowskio „Žaidimo pabaigoje“ vaidinau vyrą, tuo metu būdama jauna moterimi. Be kita ko pasinaudojau judesiais, nusižiūrėtais iš tėvo. Ruošdama Saros vaidmenį, dažnai galvojau apie mamą, kuri daug metų negalėjo vaikščioti ir sėdėjo krėsle. Ant šio pagrindo klojami ir fotografijose išlikę Saros gestai, jai vaidinant Hamletą.

Rz: Tokia pat statiška buvo ir Jūsų Vinė „Laimingose dienose“.

Maja Komorowska: Dirbdama scenoje labiausiai mėgau aktyvumą. Po Krasowskio pirmasis mane „sustabdė“ Erwinas Axeris Bernhardo spektakliuose „Boriso šventė“ ir „Prie tikslo“. Vadinau personažus, kurie vietoj judesio privalėjo remtis vidine dinamika. Pastangos nugalėti kokį nors trūkumą yra visokios kūrybos varomoji jėga.

Rz: Pitou, Saros Bernhardt sekretorius, kurį vaidina Wiesławas Komasa, yra atlaidus, paslaugus, patikimas. Tikriausiai panašus į Jus?

Maja Komorowska: Nesu patikima. Tuo tarpu mano gyvenimas taip susiklostė, kad dar prieš studijuodama dirbau vaikų chirurgijos skyriuje Lietuvos (Litewska) gatvėje Varšuvoje. Daug prisižiūrėjau. Vėliau, kaip ir daugeliui žmonių, man tapo artima prieglaudų tema. Manau, kad visus paliečia paskutinieji pjesės herojės žodžiai: „Negalime nugalėti mirties, negalime liautis jos bijoję, tačiau galime padaryti taip, kad ji būtų priversta mus čiupti staiga“. Daug galvoju apie tą energiją, kurios Sara turėjo iki pat galo, apie jos darbštumą. Nežinau, kaip būtų susiklostęs mano kūrybinis gyvenimas, jei nebūčiau dirbusi su Jerzy Grotowskiu, nes jokie gabumai pernelyg daug nereiškia, jei nekeli sau tikslų ir jų nesistengi įgyvendinti. Visad reikia kiek įmanoma geriau dirbti – šitai kartu su Wiesławu Komasa mėginu įdiegti savo studentams. Sendamas žmogus vis dažniau susimąsto apie savo formą. Ar įveiks? Ar jam norėsis? O su šiuo spektakliu, kurį dabar ruošiame, yra kaip su sportu – pradedi bėgti ir negali grįžti atgal. Turi prisiversti pasakyti žmonėms: šiandien būsime jums. Iš patirties žinau, kad sunkiausia pastatyti pjesę dviems veikėjams. Visą laiką esi priklausomas nuo savęs ir partnerio. Reikia kovoti su savo egoizmu. Monospektaklis yra lengviau.

Wiesławas Komasa. Jau keliolika metų drauge su Maja Komorowska galvojome vaidinti kartu.

Iki šiol nepavykdavo – negalėjome suderinti terminų ar išsirinkti repertuaro. Johno Murrello veikalas – ypatinga galimybė, nes jame kalbama apie žmonių susitikimą, žmonių, kurie nepaisant akivaizdžių skirtumų, panašiai mąsto apie gyvenimą ir meną.

Aš pats vadinu jį susitikimu žmonių, verkiančių tokiomis pačiomis ašaromis. Tai veikalas, skatinantis žmones susimąstyti apie savo profesiją. Apie tai, kiek dar liko energijos.

Sarah Bernhardt suvokia, kad jeigu jai buvo kažkas duota – privalai tuo pasidalinti su kitais.

Kalbėjosi Janusz R. Kowalczyk
Rzeczpospolita
Kovo 30, 2005

Iš lenkų kalbos išvertė Helmutas Šabasevičius