Balandžio 28 d. Vilniaus teatro „Lėlė" mažojoje salėje vaidins „Gyvų lėlių teatro 2 + Ku„ Tomske įkūrėjas - Vladimiras Zacharovas. Svečias 10 val. parodys spektaklį „Apie Ežiuką“ pagal Sergejaus Kozlovo pasakas (rusų k; trukmė - 30 min. 2008), o 18 val. - spektaklį suaugusiems „Vienos lėlės istorija" (rusų k., trukmė - 40 min. 2005.) Po vakarinio spektaklio - susitikimas su autoriumi. V. Zacharovo viešnagę Vilniuje organizuoja VšĮ „Stalo teatras", remia Vilniaus teatras „Lėlė", Laima ir Linas Pučinskai.
V. Zacharovas, pats panašus į kokį nors „gerietį„ herojų kaip įprasta lėlininkams vienišiams, viską daro pats: 1991 m. įkūrė privatų teatrą, rašo scenarijus, kuria eiles, scenografiją, lėles, režisuoja ir vaidina. Išskirtinis jo kūrybos bruožas - inžinerinių technologijų specialisto patirtis, kurią jis pritaiko, kurdamas kompiuterizuotas lėles. Tomske jis vienas suprojektavo ir pasistatė teatrą - vieno aukšto rąstų namą. Tomske vaidinusi aktorė ir „Stalo teatro“ įkūrėja Saulė Degutytė pasakoja: „Amfiteatrinėje salėje - apie 70 vietų. V. Zacharovas, kaip konstruktorius, numatęs viską: žiūrovų eilės pasikelia - atsiveria aikštelė, sėdimos vietos transformuojasi į lovas 12 žmonių. Yra balkonas, kuris gali būti pritaikytas marionečių vaidinimui. Galima pasidaryti nedidelę orkestro duobę. Viskas automatizuota, kompaktiška, apgalvota. Teatras ir dirbtuvės - tos pačios patalpos. Šį teatrą kuria vienas žmogus: jis - ir idėjų autorius, ir atlikėjas, ir „valytojas„, ir „viešieji ryšiai“... Ko jis negali atlikti vienas - daro jo kompiuterizuotos lėlės. Spektaklį „Vienos lėlės istorija„ Tomske mačiau kelis kartus. Kaip tiksliai viskas daroma! Vienu metu jis ir vaidina, ir valdo pedalu visą kompiuteriją.“
2006 m. V. Zacharovo monospektaklį „Vienos lėlės istorija„ mačiau III tarptautiniame festivalyje „Maskvietiškos atostogos“. Įsiminė ne režisūrinės vingrybės, o spektaklio asociatyvumas, jautri atmosfera, V. Zacharovo širdingas, bet ne sentimentalus kalbėjimas apie lėlininkams skaudžius dalykus: apie lėlės gimimą „iš nieko„ ir lėlininko išėjimą „į niekur“. Kavinėn atsliūkina pavargęs žmogus, (mechaninė lėlė) muzikantas ilgesingai groja pianinu. Žmogus pamažu dalimis kuria lėlę-vaiką - pradeda nuo raudonų batelių, trapių delniukų... Naivus mažas žmogeliukas mokosi vaikščioti, tiria aplinką, viskuo stebisi... Skamba V. Zacharovo eilės. Aktorius su personažu bendrauja, kaip tėvas su vaiku. Šis mokosi skristi, išskrenda... O lėlininkas tarsi pabunda iš prisiminimų, iš sapno...
Įsiminė aktoriaus meilė savo personažui-lėlei, jo meistrystė - o juk jis nebaigęs jokių teatro mokyklų, tik jaunystėje vaidinęs mėgėjų miniatiūrų teatre, ketverius metus dirbęs lėlių konstruktoriumi Tomsko srities lėlių teatre „Skomoroch", kuriam anuomet vadovavo Rusijos lėlių teatre žinomas režisierius Romanas Vindermanas. Beje, net ir praėjus beveik 20 metų, stebina tuometinis šio teatro repertuaras suaugusiems: spektakliai kurti pagal M. Bulgakovo, A. Platonovo, K. Goldoni´o kūrinius.
Pamažu V. Zacharovas pasinėrė į lėlių konstrukcijos ir valdymo ieškojimus (pirmoji jo profesija - elektros sistemų kibernetika), kūrė privatų teatrą, plėtojo ryšius su tarptautiniais festivaliais - vaidino ir rengė kūrybines dirbtuves Lenkijoje, Italijoje, Ispanijoje, Belgijoje, kitose šalyse. Lietuvoje V. Zacharovas vaidins pirmą kartą. Gegužės 1 d. jis spektaklį „Ežiukas rūke„ parodys ir Klaipėdoje, lėlių teatro festivalyje „Karakumų asilėlis“.
„Lėlės kūrimas - visada gyvas procesas, neribojamas eskizų. Aš nemoku piešti. Žinau, kokia bus lėlės konstrukcija, parametrai, charakteris. Kol neįsivaizduoju, kaip lėlė judės, kokios bus jos plastinės galimybės, teksto jai nerašau. Žingsnis po žingsnio gimsta lėlės vaizdas: nuo galvos iki konstrukcijos, nuo mechanizmų iki drabužių, šukuosenos. Svarbi kiekviena detalė. Reikia su lėle pagyventi, pavaikščioti, pažaisti, pajausti ir atskleisti jos galimybes. Kartais detales tenka keisti: ne taip lėlė stovi, galva blogai laikosi, siluetas ne toks, veido apačia per sunki... Sunku viską vienam daryti, procesas lėtesnis - bet aš išmokau laukti", - sako V. Zacharovas, naujus spektaklius kuriantis ilgai ir retai.
Teatrologė Arina Šepeliova apie V. Zacharovą yra rašiusi: „Jis visada man atrodė it koks ateivis. Gal apie 15 metų girdėjau prieštaringus kolegų lėlininkų vertinimus - nuo suirzusių iki kupinų susižavėjimo. Pagal pasakojimus išeitų, kad lėlių animacija fiziškai neapčiuopiama, protu nesuvokiama. Pakartoti - pavogti neįmanoma, net patikrinus mechaniką. Tiesa, galima nusipirkti. Bet paaiškėjo - ir šitai problema. V. Zacharovas ir jo lėlė sudaro vieną būtybę, o „Vienos lėlės istorija", kiek naivi ir iki nepatogumo atvira, - apie juos pačius.
V. Zacharovas dirba efemerinėje erdvėje tarp aukštųjų technologijų ir poezijos, arti rizikingos ribos, už kurios - jau ne-teatras.
Publika kiekvieną kartą aikčioja, matydama,. kaip miniatiūrinė lėlė be lėlininko pagalbos suspaudžia pirštelius į kumštį. O kolegos bando suprasti, kokie siūlai ir laidai veda į tuos pirštelius. Ir kiekvieną kartą išsprūsta akimirka, kai figūra iš audinio ir medžio, pripildyta gudrios elektronikos, nugali integralias schemas ir įgauna žmogaus dvasios savybių..."
(„Peterburgskij teatralnyj žurnal", 2006, Nr. 3).
