 |
| Klaipėdos spektaklio plakatas |
Kovo 6 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Klaipėdos dramos teatras pristato Oskaro Koršunovo režisuotą naujausią premjerą „Kelionė į Damaską“ pagal draminę Augusto Strindbergo trilogiją, kuriai inscenizaciją parašė pats režisierius. 2006 m. Norvegijoje Oskaro Koršunovo statytas „Į Damaską“ Oslo nacionaliniame teatre padiktavo naują teatro kalbą, ir spektaklis buvo puikiai įvertintas, o scenografė Jūratė Paulėkaitė pelnė „Hedos” apdovanojimą kaip geriausia sezono scenografė. Tačiau grįžęs į Lietuvą režisierius vėl ėmėsi inscenizuoti tą patį Augusto Strindbergo kūrinį, jausdamas, kad „temos liko neišsemtos, bent jau mano gyvenime jos šiuo metu yra esminės“.
Skausminga sielos drama
Augustas Strindbergas (1849-1912) – švedų literatūros klasikas, dramaturgas, romanistas. Jo pažiūras ir kūrybą įtakojo Georgo Brandeso pozityvistinė estetika, Emilio Zola natūralizmas, Friedricho Nietzsches, Emanuelio Svedenborgo filosofija. Savo pasaulėjautą, ypač jaunystės metų, Strindbergas apibūdino kaip romantizmo, pietizmo, realizmo ir natūralizmo junginį. Nuolatinis Strindbergo blaškymasis tarp įvairiausių idėjinių atskleidžia absoliučios laisvės ieškojimą, kovą už dvasinę nepriklausomybę, kurios įkvėpti ir jo kūrinių veikėjai.
Tarp žymiausių Strindbergo kūrinių – istorinės dramos „Meistras Ulonas“, „Gustavas Vaza“, „Kristina“, romanai „Raudonasis kambarys“, „Bepročio išpažintis“, „Vienišas“, dramos „Freken Julija“, „Mirties šokis“, „Tėvas“, „Kreditoriai“, trilogija „Į Damaską“ ir kt.
Trilogija „Į Damaską“, kurta 1898-1904 metais, yra viena rečiausiai statomų dramų, o, kita vertus, joje daugiausiai galima aptikti autobiografinių motyvų. Tai dvasinė drama, kurioje gyvenimo prisiminimai ir atsakomybės našta gniuždo ir sykiu skatina žengti savęs pažinimo keliu. Tai negailestinga ir atvira pjesė, parašyta tuo metu, kai Strindbergas gydėsi Paryžiaus psichiatrinėje klinikoje. Kaip teigė pats Strindbergas, rašydamas šią dramą jis „vėl pradėjo gyventi“. „Į Damaską“ pradėjo naują jo gyvenimo ir kūrybos etapą.
2006 m. sausio mėnesį Oslo Nacionaliniame dramos teatre įvyko Oskaro Koršunovo režisuoto pastatymo „Į Damaską“ premjera. Klaipėdos dramos teatre – nauja kūrinio interpretacija.
Spektaklyje vaidina Vytautas Anužis, Eglė Barauskaitė, Vytautas Paukštė, Igoris Reklaitis, Nelė Savičenko, Regina Šaltenytė ir kiti. Scenografė – Jūratė Paulėkaitė, kostiumų dailininkė – Agnė Kuzmickaitė, kompozitorius – Gintaras Sodeika.
Režisierius Oskaras Koršunovas:
 |
| „Į Damaską” Oslo nacionaliniame teatre. Nuotraukos iš OKT archyvo |
„Trilogija „Į Damaską“ – viena sudėtingiausių ir erdviausių Augusto Strindbergo pjesių, suteikianti galimybę turtingai teatrinei kalbai. Tai trilogija, kurios medžiagos užtektų dešimčiai spektaklių. Niekas, išskyrus Bergmaną, nėra pastatęs visos šios Strindbergo trilogijos. Strindbergas šią pjesę rašė, kai jį buvo ištikusi gyvenimo krizė. Tai labai autobiografinė pjesė, savotiška autoriaus savirefleksija. Joje jis permąsto vidutinio amžiaus vyro gyvenimą, kalba apie kūrybą, meilę, dievoiešką, tikėjimą, netikėjimą, savo gyvenimo tikslo paieškas, kalba, kaip tai keistai mums beskambėtų, apie kūrybos ir meilės nesuderinamumą, apie vyrą ir moterį, apie jų nenumaldomą norą būti kartu ir tos būties nepakeliamumą. Tai temos, kurios man svarbios šiuo gyvenimo laikotarpiu. Aš pats jaučiuosi pakeliui į Damaską. Mes visi esame pakeliui į Damaską. Ir visi šioje kelionėje esame akli, kaip kad ir šventas Paulius buvo aklas prieš tą apakimą, kurį patyrė regėdamas Dievo apsireiškimą.
Man įdomiausia šioje pjesėje jos lokacija. Mes taip iki galo ir negalime įspėti, kurgi veiksmas vyksta. Ar pagrindinis personažas jau miręs, o kelias į Damaską – jo pomirtinė kelionė, ar tai jo buvimas skaistykloje, kur susiduriama su savo sąžinės kankinančiais fantomais? O gal tai tiesiog pjesės autoriaus susitikimas su savo literatūriniais personažais. Būtent šios Strindbergo pjesės meta-geografija suteikia teatrui ypatingą kalbos raišką. Šia medžiaga Norvegijoje sugebėjom prabilti apie tai scenoje ir rasti atgarsį žiūrovų protuose, širdyse. Tai – svarbiausia. Tikiuosi, kad tai gali įvykti ir Lietuvoje. Pastatymas Norvegijoje ir šis, jau Lietuvoje, skiriasi ne tik todėl, kad antrą sykį prisiliesdamas prie tos pačios medžiagos galiu daug ką permąstyti ir tiksliau įvardyti, bet visų pirma todėl, kad yra kiti aktoriai. Kūrinys provokuoja asmenines aktorių patirtis, tad ir spektaklis išaustas iš asmeninių patirčių.
Strindbergas yra atviras. Jis yra ypač aktualus šiandien, nes atskleidžia tokias temas, apie kurias dabartinėje visuomenėje nenorime kalbėti – apie savo dvasines nesėkmes ir ligas, tokius dalykus kaip sąžinė, tikėjimas ir abejonės. Mes apsimetinėjame, kad mūsų niekas nekamuoja, ir vaidiname, kad gyvename. Mes daugiau nebeieškome Dievo. Būtent apie tai Strindbergas ir kalba“.
Klaipėdos dramos teatro, OKT / Vilniaus miesto teatro, Menų faktūros inf.
