Iwanas Wyrypajewas pristato premjerą „Girti“

Daiva Šabasevičienė 2023-01-10 menufaktura.lt
Dramaturgas ir režisierius Iwanas Wyrypajewas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Dramaturgas ir režisierius Iwanas Wyrypajewas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

aA

Vasario 2-5 dienomis, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT), įvyks dramos „Girti“ premjera, spektaklį režisuoja pats autorius – aktorius, režisierius ir dramaturgas Iwanas Wyrypajewas (g. 1974). Tai vienas inovatyviausių ir svarbiausių šiuolaikinės dramos kūrėjų Europoje. Gimęs Irkutske, jis jau dešimt metų gyvena Lenkijoje ir turi Lenkijos pilietybę, dirba įvairiuose Europos teatruose. Wyrypajevo pjesės statomos visoje Europoje, taip pat ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, jis yra pelnęs įvairių apdovanojimų už savo darbus teatre, o pastaruoju metu įsitvirtino ir šiuolaikiniame Europos kine.

LNDT premjeroje „Girti“ vaidins Sofija Gedgaudaitė, Miglė Polikevičiūtė, Dainius Gavenonis, Aistė Zabotkaitė, Anastasija Marčenkaitė, Lukas Malinauskas, Rytis Saladžius, Nelė Savičenko, Arūnas Sakalauskas, Adrija Čepaitė, Aurelijus Pocius, Gediminas Rimeika, Laurynas Jurgelis, Vainius Sodeika, Toma Vaškevičiūtė, Gerda Čiuraitė.

Kuo pjesė „Girti“ svarbi Jums, ką ja norite perteikti žiūrovui?

„Girti“ – dažniausiai statoma mano pjesė. Jos sceninis likimas labai sėkmingas. Net sunku paskaičiuoti, kiek kartų ir kur ji buvo pastatyta. Visuose pagrindiniuose nacionaliniuose dramos teatruose Europoje ji buvo vaidinama – nuo Švedijos iki Prancūzijos. Tai pjesė dideliam dramos teatrui. Visur ją režisavo kiti režisieriai, o aš – ne, nors visada tai norėjau padaryti. Pastatyti pjesę „Girti“ – sudėtinga, bet įdomu vien dėl to, nes ši pjesė aktorinė. Čia svarbiausia – aktorių sudėtis. Būna taip: kai vaidina daug aktorių, vieni – labai stiprūs ir profesionalūs, o kiti – mažiau, todėl visus keturiolika (jų tiek yra kūrinyje) paversti labai gerais – sunku. Yra spektaklių, kur gali justi stiprią režisieriaus ranką, o šiuo atveju tai – aktorinis teatras.

Lietuvos dramos teatrą pažįstu nuo studijų laikų. Tai – vienas mylimiausių mano teatrų, susijusių su Eimunto Nekrošiaus, Jono Vaitkaus spektakliais. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – puiki aktorių trupė. Spektaklyje vaidina keturiolika aktorių, kai kurie iš jų – aukščiausios klasės. Jeigu spektaklis nepavyks, aš nieko negalėsiu kaltinti, tik save. Todėl dabar, repetuodamas, esu laimingas, galėdamas su jais dirbti.

Pjesėje – keletas svarbių klausimų. Pirmiausiai – socialinis. Kūrinys adresuotas Europos gyventojams, pastaruoju metu apimtiems sumaišties ir depresijos, tiems, kurie prarado arba baigia prarasti tikėjimą aukštesnėmis vertybėmis, gyvenimo prasme, kurie nuleido rankas kovoje su pasaulio netobulumu. Kur atrasti dvasingumą Europos kontekste? Yra žmogaus teisės, tolerancija, demokratija, socialiniai institutai, bet kas yra dvasinė dalis? Žmonėms, susipažinusiems su sofizmu, šis spektaklis bus įdomesnis.

Repetuojant spektaklį „Girti“ vyksta gili dramaturgijos analizė. Suprantama, Jūs – dramaturgas, bet norėtųsi ir Jūsų paaiškinimo, kodėl svarbus kiekvienas sakinys, kodėl taip svarbu, kas slypi už kiekvieno žodžio?

Esu tradicinis žmogus. Tai susiję ir su mano mokykla, ir su dėstytojais. Mano pedagogai Jevgenijaus Vachtangovo mokykloje buvo legendiniai žmonės. Visą laiką laikiausi nuomonės, kad spektaklio autorius yra ne režisierius. Režisierius – tik spektaklio atlikėjas. Jis taip pat ir dirigentas. Spektaklio autorius yra tekstas. Todėl aš dirbu su tekstu. „Girtų“ atveju, tai mano tekstas, bet kartais aš dirbu ir su kitais tekstais. Vienu ir kitu atveju – darbo pobūdis toks pats. Režisieriaus tikslas – pristatyti tekstą publikai. O šiame kontekste pakanka vietos ir režisūrinei kūrybai. Visam tam perteikti erdvė labai didelė. Įmanoma judėti įvairiai, kalbėti – taip pat įvairiai… Kūrybinis laukas išlieka. Pati pjesė ir pats spektaklio statymo procesas suteikia daug kūrybiškumo.

Pjesę „Girti“ parašiau 2012 metais, todėl daug ką esu primiršęs. Be to, viena yra kaip galvoja autorius, kita – kokią analizę atlieka režisierius. Autorius gali galvoti vienaip, bet parašyti kitaip. Repetuojant, analizuojant savo kūrinį, aš pats sužinau daug naujo. Keičiasi ir mano paties nuomonė, todėl vyksta tam tikra kaita.

Su aktoriais nemažai dirbu dėl to, jog noriu, kad jie suvoktų tai, ką veikia spektaklyje. Negaliu dirbti su žmogumi, kuris nesuvokia tam tikrų dalykų. Tai – nepagarba ir jam, ir man, ir žiūrovui. Nors aš ir esu artistas, negalėčiau suvaidinti taip, kaip gali šie aktoriai, būdami šimtą kartų talentingesni už mane. Aktoriams svarbiausia suprasti, nes galiausiai jie vis tiek padarys taip, kaip jie nori.

Repeticijų metu Jūs labai įdomiai parodote aktoriams, intonuojate. Jūs esate puikus aktorius. Iš kur tai?

Nerodau aktoriams, kaip reikia vaidinti. Šis rodymas – režisieriaus rodymas, reikalingas esmės paaiškinimui. Aš esu ir aktorius, baigęs ir aktorinius mokslus, ir nemažai vaidinęs, dėl to suprantu aktorinius mechanizmus. Tarkim, žinau, kad šalia manęs yra puikus aktorius, tad užtenka tik šiek tiek jį nukreipti, ir jis iškart supras, nes viską gali padaryti geriau už mane.

Iš kur kyla vaizdiniai rašant? Iš kur tokie ryškūs charakteriai? Ar tai iš gyvenimo, ar yra iš kūrybos ir fantazijos atkeliavę personažai?

Dalis mano profesijos – pasaulio stebėjimas. Stebiu visokius personažus: visus žmones, kuriuos matau aplinkui, jeigu jie charizmatiški, įdomūs, pasąmoningai dedu į savo kaip dramaturgo „taupyklę“. Kai kada net užsirašau. Pavyzdžiui, jei važiuoju traukiniu ir pastebiu kokį nors įdomesnį žmogų, apie jį užsirašau, nes gali kada nors prireikti. Porą kartų taip ir buvo – prisiminiau, kad galiu pasinaudoti savo užrašais. 

Pjesės „Girti“ herojai – paprasti žmonės, gyvenantys su mumis. Tai – europiečiai. Gyvenime yra išskirtinai dvasingų žmonių – kunigai, budistų vienuoliai, joga užsiimantys žmonės ir panašiai, bet yra žmonės, kurie tiesiog gyvena. Man ir yra įdomesni žmonės, kurie gyvena. Aš pats toks. Aš gyvenu paprastą gyvenimą: ne vienuolis, ne religinis žmogus… Kokia mano paprasto gyvenimo prasmė? Ir tai pats įdomiausias klausimas: ar galima gyventi, gyvenant įprastą gyvenimą, vaikštant į darbą ir atgal į namus, gyvenant ne vienuolyne, ne Himalajų kalnuose, o būtent gyvenime. Akivaizdu, kad taip, antraip – kaip apskritai gyventi? Dėl to man labai įdomu, kas sudaro socialinių herojų dvasingumą.

Kiekviena skirtinga veiksminė situacija tarytum leidžia aktoriui laisvai ją suprasti, tačiau Jūs labai griežtai prižiūrite ir teksto intonavimą. Kodėl šis procesas toks svarbus?

Mums reikia suvaidinti pjesę. Pjesė – tai natos. Mes turime suvaidinti tai, kas ten parašyta. Nėra jokios prasmės šio proceso skirstyti į dvi dalis, kaip dabar priimta: yra pjesė ir yra režisūrinis sprendimas. Režisūrinis sprendimas gali prieštarauti pjesei, gali „ginčytis“ su ja, ką nors jai pastatyti „prieš“, bet man – žiūrovui – kyla klausimai. Net einant žiūrėti „Hamleto“, net žinant pjesės siužetą, vargu ar kas nors atsimena tikslią scenų eigą, ir spektaklyje netikėtai pamatai, ką režisierius galvoja apie „Hamletą“. Esu įsitikinęs, kad properša tarp pjesės ir spektaklio – dirbtina. Tikra pjesė ir yra spektaklis. Aš rašau spektaklio scenarijų. Pjesė – tai ne popierius, ne tai, kas kompiuteryje, pjesė – ne mano namuose. Kai parašau pjesę, jos dar nėra. Pjesė – kada aktorius prabyla. Tai – unikali meno rūšis. Pjesė – tai literatūra, kuri ne skaitoma, o iškalbama. Dėl to pjesė atsiranda aktoriuje. O režisieriaus ir visos komandos užduotis padaryti viską – šviesą, garsą, scenovaizdį, kostiumus – taip, kad toji pjesė atsivertų ir pasiektų žiūrovų salę. Kam man ginčytis su pjese ir veltui eikvoti laiką? Tame aš nematau prasmės. 

Repetuojant, Jums – režisieriui – kyla naujų improvizacijų, vaizdinių. Įdomu, tai trukdo ar leidžia dar ir dar kartą išplėsti jau parašytą dramą?

Pjesė – tai veiksmas. Man, kaip režisieriui, nėra jokios prasmės griauti šio veiksmo. O plėsti negaliu, nes tuomet personažas „išeitų“ už ribų, kurios trukdo veiksmui. Kiekvienas turi savo ribas. Šį procesą galima sulyginti su namo statybomis. Norint pasistatyti namą, samdomas architektas. Parengiamas planas, modelis, bet tai nereiškia, kad darbų vykdytojas, paėmęs namo modelį, gali perstatyti sienas. Tada namas sugrius. Skirtumas tas, kad teatre, kai griūva šios sienos, niekas nemiršta, dėl to tai nėra taip tragiška. Bet griūvant tikram namui – tragedija. Nors man, regint šį procesą, ši griūtis tragiška atrodo ir teatre.

Kas yra pasąmonė? Kodėl ji svarbi kuriant vaidmenį? Jūsų manymu, aktorius turi tūkstantį kartų pakartoti, surepetuoti savo vaidmenį ar tam tikru momentu vis dėlto sustoti?

Kiekviena pjesės scena – labai tikslus veiksmas. Pjesėje labai tiksliai parašyta, ką reikia daryti. Aktoriaus ir režisieriaus užduotis – suprasti kūrinio struktūrą ir esmę. Nuo pat pirmos repeticijos seku, gerai aktoriai dirba, ar ne, talentingai ar ne, seku tai, ar jie tiksliai supranta, kas parašyta. O vėliau, kai tiksliai „pagaunamas“ scenos mechanizmas – veiksmas ir esmė – tik tuomet į kūrybą įsitraukia aktorius, kuris ir kuria piešinį. Dėl to aš daug kalbu tik per pirmąsias repeticijas. Vėliau – vis mažiau ir mažiau, kol prieš premjerą beveik visai nieko nekalbu. Bet iš pradžių visi turi išsiaiškinti ir suprasti, kas ir kaip sudaro vieną ar kitą sceną.

Kokiu principu atsirenkate aktorius? Į ką kreipėte dėmesį atsirinkdamas Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius?

Yra trys svarbiausi dalykai. Pirmas: aktorius turi tikti konkrečiam vaidmeniui. Egzistuoja ir psichotipai, ir aktoriaus išvaizda. Mes gyvename stereotipiniame pasaulyje, kuriame veikia archetipai ir stereotipai. Teatrui stereotipai gerai, nes veikia kaip kaukės, nors gyvenime geriau stereotipų vengti. Teatre mes ir kalbame stereotipais – „meilužis“, „dvasininkas“ ir pan. Nors kiekvieną kartą tos sąvokos išplečiamos, bet vis tiek režisieriui svarbu, kad aktorius personažą atitiktų ir psichofiziškai, ir išvaizda. 

Antra. Mano teatras – aktorinis. Tokiam teatrui labiau tinka aktoriai, kurie valdo formą, kurie sugeba vaidinti įvairius charakterius. Yra aktoriai, kurie visą gyvenimą vaidina tik save. Tai – jų charizma. Tokių aktorių yra visur. Mano teatre labai svarbi forma ir charakteriai. Man svarbu, kad aktorius sugebėtų persikūnyti ir būti „lengvas“.

Trečia. Svarbu, kad aktorių jaudintų kūrinys. Nenoriu atsitiktinio žmogaus. Svarbu, kad vienam ar kitam aktoriui tai būtų svarbu, kad tie mėnesiai, kuriuos praleidžiame kartu, netaptų vien darbu. Jeigu net ir mažas vaidmuo, svarbu, kad aktoriui jis būtų svarbus.

Visi šie trys dalykai turi sutapti. Taip nutinka ne visada. Antrą savybę – aktorių, vaidinantį charakterius, galima ir paaukoti, tačiau negalima aukoti trečios. Jeigu aktoriui vaidmuo nesvarbus, dirbti su juo bus sunku. Aišku, bus sunku ir jam. Yra nutikę tokių atvejų, kilę sudėtingų ginčų, susijusių su aktorine karjera – trys įsimintinesni atvejai skirtinguose teatruose. Nors aš niekada nerėkiu, nesipykstu su aktoriais, bet jaučiu, jog aktoriui visai nepatinka tai, ką jis daro.

Spektaklio „Girti“ aktorių paskirstymas mane labai džiugina.

Kuo lietuvių aktoriai skiriasi nuo kitų šalių aktorių?

Skirtumas yra. Visų šalių gal ir nežinau, bet galiu palyginti su lenkų, rusų, amerikiečių, prancūzų aktoriais. Lietuvių teatras – labai savitas ir autentiškas. Tai labai gerai. Egzistuoja tokia sąvoka – „lietuvių teatras“. Europos teatrai vienaip ar kitaip panašūs. O lietuviai turėjo keistų, įdomių režisierių, pradedant Eimuntu Nekrošiumi, Jonu Vaitkumi, kuomet teatre buvo labai daug eksperimentų, to, kas buvo draudžiama Sovietų Sąjungoje. O Lietuvoje kažkaip visa tai pasirodydavo. Mes iš čia sėmėme, čia buvo Nekrošiaus „Kvadratas“, kuris, mano manymu, pakeitė Rusijos teatrą. Gal šiandien ir keistai skamba, bet tai – faktas. Manau, kad lietuvių aktoriai sugeba vaidinti ir formą, bet tuo pačiu išlikti mistiškais. Lietuvių aktoriams būdinga mistika, net jeigu protu jie tai ir atmeta. Šios trys moterys už lango (pokalbis vyko Lietuvos nacionalinio dramos teatro salėje „Po palme“, pro kurios langus matosi Stanislovo Kuzmos „Mūzos“ – D. Š.). Aišku, kad tai laumės, o ne Drama, Komedija ir Tragedija. Man jos – Nekrošiaus „Makbeto“ laumės.

Kadangi labai tiksliai matote kiekvieną sceną, įdomu, kokias užduotis keliate scenografui, kostiumų dailininkui, kompozitoriui? Laukiate jų pasiūlymų ar tiksliai nusakote savo sumanymą, ir jiems belieka tik viską kūrybingai įgyvendinti?

Su scenografe Anna Met ir kostiumų dailininke Katarzyna Lewinska kartu dirbame jau dvylika metų. Per šį laiką buvo tik kelios išimtys. Dėl to susiformavo tam tikras tandemas. Lewinska apskritai megažvaigždė: ji net penkis kartus nominuota „Oskarui“. Ji – garsi kino dailininkė, rengianti Holivudo žvaigždes. Ji ypatingo talento ir profesionalumo dailininkė, dirbusi su Andrzejumi Wajda, Juliette Binoche ir kitomis asmenybėmis. Anna Met šiuo metu Lenkijoje tampa pagrindine scenografe, daug kuria ir operoje. Jomis labai pasitikiu kaip žmonėmis.

Mes dirbame taip: yra pjesė, o pjesė – biblija, kanonas, šaltinis. Aš, kaip režisierius, ir jos, kaip dailininkės – mes visi lygūs. Mes susirenkame, ir aš joms aiškinu pjesę – iš ko ji sudaryta. Turiu bendrą režisūrinę idėją, ja dalinuosi, o toliau šią idėją dailininkės papildo. Neklausiu, ar tai, ką jos siūlo, man patinka ar ne, klausiu, ar jų pasiūlymai atitinka konkrečią pjesę. Jeigu neatitinka, taip ir pasakau.

Antras svarbus dalykas – aktoriaus vaidybos patogumas. Galiu pasakyti scenografui: „Tai gražu, bet aktoriui bus nepatogu vaidinti“. Svarbiausia, kad aktoriui, vilkint siūlomą kostiumą, būtų patogu vaidinti.

Kuriant spektaklį „Girti“, kompozitorių palikau šiek tiek nuošalyje. Manau, kad šiandien teatro kūrinys turi du autorius – pjesės autorių ir muzikos autorių. Dėl to, kad tik du spektaklio dalykai autentiški. Ką režisierius bekalbėtų, jis nesukuria autentiško kūrinio, kol tekstas jam nepriklauso. Jis naudoja „svetimą“ tekstą, net jeigu ir sugalvoja savo mizanscenas. O kompozitorius rašo muziką nuo pradžios. Todėl dramos spektaklyje yra du autoriai – kompozitorius ir tekstas.

Vieni kompozitoriai yra menininkai, kiti tiesiog moka kurti garsus. Antru atveju, kompozitoriai dirba taip, kaip nori režisierius, o tikri kompozitoriai, šiuo atveju taip yra su Jonu Jurkūnu, muziką kuria savarankiškai. Aš neturiu teisės jo kūrinio taisyti. Aš nesikišu į jo natas, taip, kaip jis nesikiša į mano tekstą. Mes susikalbėjome, vienas kitam patikome, ir mes dirbame. Man bus staigmena, išgirdus tai, ką jis parašys. Ir tai mes naudosime spektaklyje.

Kaip Jūs jaučiatės kitų režisierių spektakliuose, pastatytuose pagal Jūsų pjeses? Kokios patirtys, pastebėjimai?

Stengiuosi nežiūrėti spektaklių, sukurtų pagal mano pjeses. Mažai jų mačiau. Iš to, ką mačiau, nebuvo beveik nieko, kas atitiktų tai, ką parašiau, išskyrus režisierių Galiną Stojevą Prancūzijoje. (Galin Stoev, 1969 m. gimęs Varnoje (Bulgarija), mokęsis Sofijos menų akademijoje, daug dirbo Lježe ir Paryžiuje, šiuo metu yra Tulūzos nacionalinio teatro direktorius – D. Š.) Na, o garsiuose Rusijos teatruose garsių režisierių su garsiais aktoriais pastatyti garsūs spektakliai šiandien jau neberodomi.

Dirbate įvairiuose teatruose. Ar kreipiate dėmesį į teatrų struktūrą?

Tai – man rūpimas, skausmingas klausimas. Trisdešimt metų dirbau teatre, ir mano karjera jame pamažu baigiasi. Mes jau nesulauksime teatrinės reformos nei Lenkijoje, nei Lietuvoje. Man atrodo, dabartinė sistema – tiesiog pabaisiška. Apgailestauju, nes dirbau ne toje sistemoje. Man ji visai netinka. Aš – prieš teatro trupę. Manau, kad trupė teatre – mirtis teatrui. Manau, kad aktoriai turi būti atrenkami vaidmeniui konkurso būdu.

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre man pasisekė – spektaklyje vaidins ir trupės aktoriai, ir kviestiniai. Man atrodo, kad žiūrovai – mokesčių mokėtojai – neturėtų mokėti nei aktoriams, nei režisieriams, nei prodiuseriams. Jų užmokestis turėtų priklausyti nuo parduotų bilietų. Taip buvo Shakespeare´o, Molière´o ir daugelyje kitų teatrų. Taip aš gyvenu visą gyvenimą, daugiausia dirbdamas savo privačiame teatre, galvodamas, kiek investuojame, kiek uždirbame. Tai mane motyvuoja, įkvepia. Dėl to susiformuoja labai glaudus kontaktas su žiūrovu. Aš turiu suvokti, su kuo kalbu, ir tai didina mano atsakomybę. Šiandien daugumai režisierių, atsiprašau, būdingas narcisizmas, nes jie spektaklius stato tik taip, kaip jie nori, žinodami, kad vis tiek gaus savo užmokestį. Suprantu, kad reikia mokėti visiems etatiniams darbuotojams, dirbantiems kiekvieną dieną, bet aktoriai, režisieriai, scenografai ir prodiuseriai turi būti samdomi. Tai yra ypatingai svarbu, nes visa tai daro didžiulę įtaką spektakliui. Nuo to kenčia žiūrovas. Aišku, yra ir autorinis teatras, kuris veikia visai kitokiais principais.   

Gal galite trumpai papasakoti apie savo dramos mokyklos idėjas? Kodėl tai svarbu Lenkijoje, kur, atrodytų, egzistuoja pakankamai stiprių teatrinių mokyklų?

Kol kas aš tik vienerius metus vedžiau kursą režisieriams ir dramaturgams. Juos sujungiau kartu, ir šis junginys buvo neįtikėtinai sėkmingas. Dar prie jų prijungčiau aktorius ir scenografus. Visa tai buvo suorganizuota Varšuvoje, prie Lenkijos teatrinio instituto ir mano fondo. Studentai už tai dar turėjo mokėti. Kitaip tariant, buvo trys finansavimo šaltiniai. Manau, kad idėja buvo gera, nes šiandien yra daug įvairių meistrų, kurie studentus apmoko savo teatrams. Svarbiausia mano kursų užduotis – suteikti amato pagrindus. Dabar visi pilni idėjų, bet amato neišmano. Svarbiausia – suvokti, kas sudaro šią profesiją. Vien dėl to ir toliau norėčiau plėtoti mokyklos idėją. Apskritai daug galvoju apie pedagogiką, kuriai ketinu rimtai pasišvęsti, nes labai myliu studentus. Visą gyvenimą juos mylėjau. Nė vienos iš socialinių grupių taip nemėgstu, kaip studentų. Dėka jų gyvenu, ir jie dėl to gyvena…

Kokios temos svarbiausios karo akivaizdoje? Ar įmanoma čia pat ir dabar reflektuoti karo temas?

Patarimų nėra. Kiekvienas elgiasi taip, kaip supranta. Karas dar vyksta, ir mūsų šalys – Lenkija, Lietuva – taip pat yra karo zonoje. Tai visai kas kita, nei, tarkim, Amerika. Neseniai ten buvau ir pamačiau, kad Ukrainos karas – tik kokia trečia, ketvirta naujiena. Pas mus tai – pirma naujiena. Netgi mūsų vidaus politiniai įvykiai – antroje vietoje. Man sudėtinga ir dėl to, kad esu rusų tautybės, nors ir turiu Lenkijos pilietybę. Kažkada gyvenau Rusijoje, todėl esu atsakingas už tai, kaip dabar elgiasi ši šalis Ukrainoje. Dėl to aš negaliu būti viso to nuošalyje, man šios problemos yra pagrindinės.

O kaip tai susiję su teatru? Akivaizdu, kad pabėgėliai iš Ukrainos, kurių Lenkijoje ypač daug, vargu ar nori matyti spektaklius apie karą. Kiti, kurie gyvena karu ir stebi daug naujienų (toks esu ir aš) taip pat renkasi kiek kitokio turinio spektaklius. Nesinori teatre matyti naujienų tęsinio. Nemažai bendrauju su žmonėmis, kurie tiesiogiai kariauja Ukrainoje. Tai mano draugai, studentai, kai kurie aktoriai, su kuriais dirbau. Bet matyti pramoginių spektaklių šiandien taip pat nesinori, ypač komedijų. Per televiziją neseniai žiūrėjau gerą komediją, bet jai įpusėjus supratau, kad kažkas ne taip. Aš negaliu džiaugtis… Šiandien gali būti kūriniai, padedantys vystymuisi, kaip ramstis, kaip viltis, bet neužmerkiantys akių tam, kas vyksta dabar. Aš nenoriu saldžių narkotikų. Šiandien reikalingi šviesūs, šilti dalykai, bet jokiu būdu ne realybės ignoravimas.

Vyksta pasaulinė katastrofa. Kokia išeitis?

Apie tai gali svarstyti mokslininkai-politologai. Galiu pasakyti tik tiek, kad kol esu gyvas, turiu stengtis būti sąmoningas, šviesus, geras. Bet kurioje situacijoje, kiek tik įmanoma. Pažiūrėsime, ką aš kalbėsiu, kai būsiu nelaisvėje, bet kol kas sakau taip. Esu įsitikinęs, kad karas pasibaigs Ukrainos pergale, šviesos pergale, proto pergale. Tikiu evoliucija. Pasaulis vis tiek keičiasi, kaip ten bebūtų. Akivaizdu, kad kovoja ne Putinas, o sistema. Ji tokia pasenusi, ir mes stebime evoliucinę sistemos pabaigą. Ji priešinasi ir yra agresyvi. Bet mes negalime laukti, kol karas pasibaigs, mes ir šiandien turime visas jėgas nukreipti į ateitį. Šiuo metu Lenkijoje sukūrėme integralų fondą, kuriame daug ukrainiečių vaikų. Suprantama, bus parašytos devyniasdešimt devynios pjesės apie tai, ką matome realiai, ką stebime per televiziją, ir viena jų bus parašyta apie globalų mąstymą, integralumą, šviesą. Ir dabar mes tai turime kurti. Tai susiję su mumis visais.

—–

Spektaklio „Girti“ premjera įvyks Lietuvos nacionalinio dramos teatro Naujojoje salėje vasario 2, 3, 4, 5 dienomis.

LNDT informacija

Naujienos