Lietuvos rašytojų sąjunga su giliu liūdesiu praneša, kad š. m. gegužės 16 dieną po sunkios ligos mirė prozininkas, dramaturgas, aktorius, aktyvus Sąjūdžio dalyvis Eugenijus Ignatavičius.
Eugenijus Ignatavičius gimė 1935 m. gegužės 8 d. Užraguviuose, Raseinių rajone. Baigė Vadžgirio aštuonmetę, bet nesuspėjo baigti Raseinių vidurinės mokyklos, nes 1953 m. buvo suimtas už antitarybinius eilėraščius bei literatūros platinimą ir nuteistas dešimčiai metų. Kalėjo Kuibyševo srities ir Stavropolio r. lageriuose. Po 2 metų paleistas. Grįžęs mokslus tęsė Šilutės darbo vakarinėje vidurinėje mokykloje. Kadangi jį nuo mažumės labai žavėjo aktoriaus profesija, noras „išgyventi šimtus nepatirtų gyvenimų“, o jam ir puikiai sekėsi vaidinti mokyklos „teatre“, jis 1956 m. nutarė stoti į Lietuvos konservatorijos Teatrinį fakultetą. Jį baigęs, 1960-1964 m. dirbo Lietuvos televizijoje (LRT), 1964-1967 m. savaitraštyje „Literatūra ir menas“, 1967-1971 m. Kultūros ministerijos Meno reikalų valdyboje. 1973 m. išvyko tęsti mokslų į Maskvos M. Gorkio literatūros institutą, o grįžęs, 1973-1980 m. buvo Kauno dramos teatro Literatūrinės dalies vedėjas. 1980-1984 m. dirbo Teatro draugijoje, 1989-1990 m. Lietuvos rašytojų sąjungoje. 1991-1993 m. ėjo Kultūros ir švietimo ministerijos Teatrų skyriaus vadovo pareigas. 1994-1998 m. buvo Lietuvos radijo ir televizijos dokumentinių filmų studijos vyriausiasis redaktorius. Eugenijus Ignatavičius vadino kino teatre ir kino filmuose: „Svetimi“ (1962 m., rež. Marijonas Giedrys), „Kur iškeliauja pasakos“ (1973 m., rež. Algirdas Dausa).
Nors Eugenijus Ignatavičius mėgo kukliai kartoti, kad jis nesijaučia esąs tikras rašytojas, bet iš tikrųjų savo gyvenimą paskyrė rašymui ir mums paliko įspūdingą knygų kraitį. „Kol mano tvariniai ir tvarinėliai patinka bent vienam kitam artimos sielos skaitytojui, kuriuo aš pasitikiu, tol verta nepadėti plunksnos į šalį“, - sakė jis ir tą plunksną išbandė įvairiose srityse. Rašė ne tik noveles, romanus, bet ir inscenizacijas, pjeses suaugusiems ir vaikams, scenarijus televizijos meniniams (Žalčio karūna, rež. B. Talačka, 1986) ir dokumentiniams filmams (Garibaldžio tyla [apie J. Žemaitį], 1994 ir Ketvirtasis prezidentas, 1995, - rež. J. Sabolius), publicistiką. Pirmoji novelių knyga Sekmadienio pieva pasirodė 1966 metais, o iš viso išėjo net šeši jų rinkiniai. Žymiausios novelės: Pradalgių tyla, Sidabrinės skyrybos, Ir namų amžinoji šviesa, Obelis Katedros aikštėje. Jose vaizduojama kaimo buitis, jame gyvenančių žmonių psichologija ir tarpusavio santykiai, tradicinių etinių vertybių nykimas. Gerai žinomos Kauno valstybiniame dramos teatre pastatytos jo parašytos pjesės Baltaragio malūnas, Svajonių piligrimas, Šuo danguje. Kritikai palankiai įvertino ir jo romanus: Marso pilnatis (2000), Kiparisų tamsa (2005), Baltieji stulpai (2016). Yra parengęs tremtinių atsiminimų knygų ir sudaręs ne vieną knygą teatro tema.
Eugenijus Ignatavičius nuo mokyklos laikų tvirtinęs, kad jam svarbiausia „visų pirma - laisvės, tiesos pamatas - Tėvynė, o tik paskui - kūryba“, visą gyvenimą domėjosi politika ir buvo aktyvus Sąjūdžio dalyvis, nuolatos, jo žodžiais tariant, mėgino „donkichotiškai ginti tiesą liežuvio ir plunksnos kalavijais“. Daug savo pilietinių nuostatų yra išsakęs knygose Nebaigtas pokalbis: paskutinieji nuo kryžkelės (2010) bei Nepabūgę laisvės (2018). Jo novelių knyga išleista rusų k., kūrinių išversta į anglų, armėnų, gruzinų, kroatų, latvių, serbų ir kt. kalbas.
Už savo kūrybinę ir visuomeninę veiklą Eugenijus Ignatavičius buvo apdovanotas daugybe premijų: dviem B. Dauguviečio premijomis už vienaveiksmes pjeses liaudies teatrams ir už pjeses lėlių teatrams, 1984 m. Žemaitės literatūrine premija už knygą „Ir namų amžinoji šviesa“, 1989 m. Petro Cvirkos premija už novelių knygą „Chrizantemų autobuse“, 1994 m. Atviros Lietuvos fondo premija už dokumentinį filmą „Garibaldžio tyla“, 1995 m. Tarptautinio dokumentinių filmų festivalio premija už filmą „Lietuvos pajūris“, 2000 m. Lietuvos nepriklausomybės medaliu, 2005 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija, 2007 m. Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. 2017 m. Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių bendrija jam įteikė aukščiausią šios organizacijos apdovanojimą - ženklą „Vilties žvaigždė“.
Širdingai užjaučiame sūnų Paulių ir kitus artimuosius bei bičiulius.
Atsisveikinti su Velioniu galima gegužės 18 d., pirmadienį, nuo 16 val. Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios šarvojimo salėje. Mišios vyks pirmadienį, 18 val. Karstas išlydimas į Vilniaus Antakalnio kapines gegužės 19 d., antradienį, 12 val.
Lietuvos rašytojų sąjunga
