Tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „New Baltic Dance“, vyksiantis balandžio 23 – gegužės 18 dienomis, Lietuvos publikai pristato unikalų Islandijos choreografės ir šokėjos Lovísos Ósk Gunnarsdóttir spektaklį „When the Bleeding Stops“. Šis kūrinys nagrinėja menopauzės temą, visuomenėje vis dar laikomą tabu, taip pat choreografės asmeninę patirtį senti būnant šokėja.
Po 16 metų sėkmingos karjeros Islandijos šokio trupėje Lovisa patyrė traumą, kuri privertė iš naujo permąstyti savo santykį su šokiu, kūnu ir menine praktika. Šis procesas choreografei atvėrė akis apie visuomenėje tvyrančią tylą menopauzės tema bei jos pačios žinių trūkumą. Tai paskatino ją siekti magistro laipsnio Scenos meno praktikos srityje Islandijos menų universitete, kur ji toliau plėtojo savo meninę praktiką ir vykdė tyrimus, susijusius su senėjimu, kūno atmintimi, istorija ir didžiausiu tabu – menopauze. Taip gimė bendruomeninis meninis procesas, kuriame dalyvavo moterys iš įvairių Islandijos visuomenės sluoksnių. Nuo 2021 m. šokio premjeros, spektaklyje jau šoko 200 moterų, daugiau nei 20-yje Europos miestų.
Šiuo metu choreografė jau pradėjo dirbti su 20-ties lietuvių moterų grupe, kurios sutiko pasidalinti savo menopauzės laikotarpio būsenomis ir kartu su Lovisa pasirodyti šiuolaikinio šokio festivalyje, gegužės 3 ir 4 dienomis. Prieš pažintį su Lovisos kūriniu, festivalio rengėjai siūlo pokalbį su choreografe.
Dirbti su moterimis iš skirtingų šalių integruojant jas į savo choreografinį kūrinį yra gili patirtis, leidžianti suprasti šalies mentalitetą. Ką atradote šiame procese?
Darbas su moterimis iš įvairių šalių suteikė neįkainojamų įžvalgų tiek mano tyrimams, tiek pasirodymams. Tačiau labiausiai mane nustebino tai, kokia universali yra moterų būtinybė kalbėti šia tema. Nuo pat pirmojo susitikimo su bet kurios šalies pašnekovėmis jaučiu stiprų poreikį diskutuoti, o pokalbiai greitai tampa prasmingi ir gilūs. Akivaizdu, kad nors menopauzė yra visuotinė patirtis, ji vis dar dažnai ignoruojama platesnėse diskusijose. Šis suvokimas ne tik man padėjo giliau suprasti fizinius ir emocinius menopauzės padarinius, bet ir išryškino būtinybę kurti erdves, kuriose moterys galėtų susitikti, dalintis ir stiprinti viena kitą.
Ar galite grįžti prie pradinės idėjos – kaip kilo mintis tokį intymų klausimą nagrinėti didelio masto darbe, į kurį įtraukiamos moterys iš viso pasaulio?
Kai man suėjo keturiasdešimt, išgyvenau etapą, kai maniau, kad jau prasideda menopauzė. Mane sukrėtė tai, kaip mažai apie tai žinojau ir kokią gėdą jaučiau. Vėliau supratau, kad išgyvenu perimenopauzės etapą, tai paskatino mane geriau pasiruošti ateičiai. Pradėjau tyrinėti šią temą, ir vienas atradimas vedė prie kito. Netgi savo magistro darbą pavadinau „Pasiruošimas menopauzei – savipagalbos šokis“. Tai, kas prasidėjo kaip asmeninis projektas, greitai išsiplėtė, kai internete paskelbiau atvirą kvietimą moterims prisijungti. Tuo metu nežinojau, ar kas nors atsilieps, bet dabar, po kelių metų, jau esu dirbusi daugiau kaip su 200 moterų, daugiau nei 20-yje Europos miestų.
Kaip publika priėmė jūsų kūrinio žinią ir unikalią jo formą?
Publikos reakcija buvo neįtikėtinai stipri ir teigiama. Pasirodymas kupinas ir pažeidžiamumo, humoro, ir šventimo, todėl jis labai paliečia žmones. Po kiekvieno pasirodymo prie manęs prieina žiūrovai, norintys padėkoti, apkabinti ir pasidalinti savo emocijomis – tai graži patirtis tiek man, tiek šokėjoms. Dar labiau jaudina, kai po kurio laiko gaunu žinučių iš moterų, kurios dalijasi, kaip ši patirtis jas sustiprino. Kai kuriais atvejais net susiformavo grupės, kurios ir toliau reguliariai susitinka ir šoka kartu, o kai kur net susikūrė šokių grupės, kurios renkasi reguliariai į repeticijas – tai man suteikia didelį džiaugsmą.
Kokios vyrų reakcijos lydi jūsų projektą?
Reakcijos yra stiprios ir nepriklauso nuo žiūrovo lyties. Šis pasirodymas yra apie tai, kaip su amžiumi kinta mūsų tapatybė ir kaip svarbu būti priimtiems ir švenčiamiems tokiems, kokie esame. Vienas įsimintiniausių momentų buvo susitikimas su 68 metų vyru, kuris po spektaklio prie manęs priėjo teatre verkdamas. Jis pasakė, kad pasirodymas padėjo jam geriau suprasti, ką išgyveno jo buvusi žmona.
Kaip manote, ar jau pilnai ištyrėte moters senėjimo temą, ar dar kyla naujų idėjų?
Puikus klausimas. Šio darbo grožis slypi tame, kad nuolat sutinku vis kitas moteris, turinčias skirtingų patirčių, todėl visada atsiranda kitų perspektyvų ir įžvalgų. Tai nuolatinis tyrimo projektas ir kūrybinė kelionė. Be to, menopauzės tyrimai ir supratimas apie ją vis dar kinta. Kadangi pati artėju prie menopauzės, šis procesas išlieka dinamiškas ir gyvas. Nekantrauju sužinoti, kur ši kelionė mane nuves.
Kokios jūsų įžvalgos apie moteris, išgyvenančias menopauzę – kokie yra pagrindiniai jų poreikiai?
Kadangi menopauzė yra labai individuali patirtis ir skirtingoms moterims ji pasireiškia nevienodai, sunku pateikti paprastą atsakymą. Tačiau, manau, svarbiausia yra sąmoningumas ir tai, kad moterys būtų išgirstos. Taip pat būtina, kad visuomenė keistų požiūrį į menopauzę – vietoje to, kad ji būtų laikoma gėdingu ar ribojančiu dalyku, ją reikia suvokti kaip naujo, laisvės kupino etapo pradžią.
Kokią žinutę norėtumėte perduoti mūsų šalies moterims – jūsų publikai?
Prisijunkite prie mūsų ir švęskime menopauzę kartu!
Spektaklis „When the Bleeding Stops“ kvies žiūrovus panirti į pažeidžiamumo, gėdos, empatijos ir humoro pasaulį. Publika pakviečiama į intymias moterų namų erdves, kuriose skleidžiasi įvairiapusė menopauzės patirtis – nuo fizinių pokyčių iki emocinių atradimų. Spektaklio dalyvės kviečia kartu pasijuokti, paverkti ir švęsti gyvenimo virsmus.
Kūrinį „When the Bleeding Stops“ palaiko „Perform Europe“.
Festivalio „New Baltic Dance“ organizatorių informacija
