 |
| Daiva Šabasevičienė ir Edmundas Gedgaudas. Pauliaus Lileikio („Lietuvos rytas”) nuotrauka |
Nors biografinių knygų apie lietuvių menininkus pasirodo retai, kai kurie literatūros žmonės įsitikinę, kad netrukus tokius leidinius skaitytojai graibstyte graibstys.
Tuo tiki ir kai kurios leidyklos, išleidusios net dvi įdomias šio žanro knygas.
Tai – muzikologo Edmundo Gedgaudo surinkti prisiminimai „Muzikos magas“ apie dirigentą Joną Aleksą („Tyto alba“) ir teatrologės Daivos Šabasevičienės monografija „Teatro piligrimas“ apie teatro režisierių Joną Vaitkų („Krantai“). Autoriai sutiko atskleisti šių knygų rašymo užkulisius.
Laikas knygai rašyti
E.Gedgaudas: „Pirmi pokalbiai – 2006-ųjų rudenį. Pats intensyvumas – nuo 2007 m. kovo iki rugsėjo, kai leidykla pasakė: viskas, turi būti premjera. Bet iki rugsėjo aš pats nebūčiau spėjęs parengti priedų – visų J.Aleksos diriguotų koncertų ir spektaklių sąvado. Tada mano žmona Nora kibo į darbą. Ji – bibliografė ir muziejininkė.
O juk niekas nebuvo susisteminta. Paskiri užrašai, iškarpos, duomenys įvairiuose archyvuose. Mūsų butas buvo nuklotas popieriais. Nora restauravo J.Aleksos koncertinę veiklą pamečiui.
Tuomet ir atsiskleidė J.Aleksos proveržis 1985 metais – kai jis dirigavo Maskvoje, Leningrade, Rygoje, jo šlovė pasklido po visą tuometę imperiją. Kaip sakė dirigentas Pavelas Bubelnikovas, tai, ką padarydavo su orkestru J.Aleksa, likdavo ilgam.
O Lietuvoje? Leisk tokiam padiriguoti, ir jei jo padarytas įspūdis lieka ilgam, tai ką veikti kitiems? Todėl nereikia“.
D.Šabasevičienė: „Pasižiūriu į savo pokalbių su J.Vaitkaus bendradarbiais datas ir suprantu, kad medžiagą rinkau 12 ar net 14 metų. Su ilgomis pertraukomis, nes mano tiesioginis darbas – literatūrinė dalis Nacionaliniame dramos teatre.
Prie knygos paprastai dirbdavau per vasaros atostogas, per kai kurias poilsio dienas. Pritariu, kad sunkiausias darbas – metraštininko.
Mano knygos žanrą sunku įvardyti. Suprantu, kad čia sukišta viskas, bet aš ir norėjau parodyti viską: J.Vaitkaus spektaklius, to meto recenzijas, laiko kvapą.
Išsamiausiai J.Vaitkaus Kauno periodo spektaklius aprašė Egmontas Jansonas. Gaila, kad Egmontas nesuspėjo pamatyti „Teatro piligrimo“, nes čia ir jo darbas restauruojamas. Iš tikrųjų tai jis turėjo rašyti knygą apie J.Vaitkų.
Niekada negavau jokios stipendijos šiai knygai rašyti, o kai padaviau projektą leidybai, paskyrė tokią sumą, kad užtektų menkai brošiūrai. Tik kai J.Vaitkus tapo Nacionalinės premijos laureatu, pasidarė lengviau išleisti apie jį, vizualaus teatro kūrėją, didelę, gerai iliustruotą knygą“.
Kūrėjų likimo liudininkai
 |
| Jonas Aleksa viename laiške: „Arba mane pamiršo, arba per daug gerai prisimena“. |
E.Gedgaudas: „Nebuvau pirmojoje J.Aleksos diriguotoje „Pikų damoje“ 1964 m., apie kurią visi šnekėjo. Juk tai buvo senas repertuarinis spektaklis dar su Mstislavo Dobužinskio dekoracijomis. Lyg iš prieškario Kauno. Ir staiga atvažiuoja J.Aleksa po studijų Leningrade, dar aspirantas, ir vieninteliu padiriguotu spektakliu sujudina visą muzikantų ir teatralų terpę.
Net ir Kaune šnekėjo, kad Vilniuje pasirodė nepaprastas dirigentas. O pasiūlymų J.Aleksa daugiau negavo. Ir rašė viename laiške: „Kažkodėl opera tyli. Arba mane pamiršo, arba per daug gerai prisimena“.
Po metų jis jau buvo įdarbintas Vilniuje, Operos ir baleto teatre, ir su Vlada Mikštaite sukūrė Carlo Orffo operą „Gudruolė“.
Be abejo, man labai padėjo tai, kad aš buvau jų kūrybos liudininkas ir kad mes bendravome“.
D.Šabasevičienė: „Dar mokydamiesi mokykloje J.Vaitkaus spektaklių važiuodavome žiūrėti į Kauną, nes mokytojos mus ragino. Kai studijavau Leningrade, Kauno teatras su J.Vaitkumi išgyveno renesansą.
Visi instituto dėstytojai kaip pavyzdžius minėdavo J.Vaitkaus spektaklius Lietuvoje. Mano studijų pabaigoje prasidėjo Eimunto Nekrošiaus era Jaunimo teatre. Daug studentų ir dėstytojų esu atvežusi į Jaunimo teatrą.
Nuo studijų pradžios grįždavau pas tėvus į Vilnių, numesdavau krepšį ir – traukiniais į Kauną.
Pamenu Irenos Aleksaitės straipsnį apie aktorių Juozą Budraitį, kuris traukiniais grįžta po spektaklių namo. Tada pagalvojau, kad pusė Vilniaus tuo laiku važinėjo į Kauno spektaklius tais traukiniais. O grįžę pėstute varydavo namo, nes troleibusų taip vėlai nebebūdavo.
Buvau savo dėstytojų auklėjama, kad nedera pažinti menininko, nes asmeniniai ryšiai gali trukdyti rašyti.
Kaune mane traukė dvi asmenybės – Liudas Truikys ir J.Vaitkus. Taip ir apskaičiuodavau laiką, kad porą valandų praleisčiau su L.Truikiu ir tada – į teatrą. Ta praeitis dabar sudaro mano pagrindą“.
Bendravimui – atstumas
E.Gedgaudas: „J.Aleksa viešumoje buvo stilingas, artistiškas. Bet jis man yra sakęs, kad distancija tarp orkestrantų, dainininkų ir jo – profesinė nuostata. Nes jeigu pradėsi geros draugystės santykius, tai trukdys.
O artistai pykdavo. Sakė man: po tokio gero spektaklio – ateitų, padėkotų, pasidžiaugtume kartu, mes taip to norėdavome“.
 |
| Daiva Šabasevičienė: „Vaitkui reikia distancijos net po didelių sėkmių“. |
D.Šabasevičienė: „Ir J.Vaitkus visada turi „ketvirtą sieną“. Manydavau, kad tai būdinga jo kartai ar jo auklėjimui, bet matau, kad tai būtent jo asmenybės bruožas. Jam reikia distancijos net po didelių sėkmių“.
E.Gedgaudas: „Knygai skirti pokalbiai su muzikantais vykdavo mūsų namuose. Ir man atrodė, kad tai teatras. Teisybė – per teatrą. Laukdavau susitikimų, laukdavau to laiko, kai trauksiu iš diktofono tekstą, dėliosiu“.
D.Šabasevičienė: „O aš vis laukdavau, kada artistų pasakojimuose apie J.Vaitkų pasigirs negatyvumas, kuriuo jis garsėja. Bet jaučiau tik medaus skonį. Nieko, maniau, dar bus situacija, kai prasiverš kas nors antžmogiška.
Nenorėjau, kad knyga būtų saldi ar J.Vaitkus atsidurtų ant pjedestalo. Bet profesionalai įvertina darbą su šiuo režisieriumi – nepaisant to, kad ir naktimis nemiega, ir vaidmens kartais netenka“.
Talentui reikia pilnatvės
E.Gedgaudas: „Stažuodamas Vienoje J.Aleksa kiekvieną vakarą pervargęs stovėdavo koncertuose ir operose, klausydavo, po to užrašinėdavo į dienoraštį.
Jis turėjo idėją visas Antono Brucknerio idėjas realizuoti Vilniuje. Pasirodo – neįmanoma. Ne toje vietoje gimė. Kaip simfoninis dirigentas jis smarkiai save realizavo Rusijoje.
Knygoje apie J.Aleksą pasakoja pianistas iš JAV Sergejus Babajanas. Jis groja su žymiausiais pasaulio dirigentais ir sako: patikėkit, nė vienas jų, ruošdamasis diriguoti, sau nekelia tokių reikalavimų, kaip tai darydavo J.Aleksa. Jis mokėdavo kiekvieno instrumento partijas.
Arba dainininkų pasakojimai: neįmanoma būdavo ateiti į teatrą anksčiau už J.Aleksą. Jisai jau užsidaręs dirigentų kambaryje, kaupiasi tam vieninteliam spektakliui. Kitas jau bus kitoks“.
D.Šabasevičienė: „J.Vaitkus gali dirbti be sustojimo. O dėl ko aktoriai nervinasi? Ne dėl to, kad nepadaro, o dėl to, jog padaro tiek, kiek leidžia jėgos.
O J.Vaitkus visada viršija jėgas. Reikalauja, kad būtų kitas, dar nepatirtas pažinimas. Jeigu tu tai gali – vadinasi, tai neįdomu. Kai pats jausi, kad jau esi kitame lygmenyje, tada prasidės tikroji kūryba.
Dėl požiūrio į menininkus mūsų šalis dar labai atsilikusi. Biurokratai valdė ir tebevaldo, o menininkui lieka užsidėti kaukę, tegu ir nemalonią. Bet kas kitas apgins kūrybą, jei ne pats menininkas?
Užtat ir kalbame, kad talentingas žmogus galėtų padaryti daugiau, o yra kaip yra“.
