 |
| Vytautas V. Landsbergis: „Mūsų visų kultūra šiais laikais pasižymi pernelyg dideliu kritiškumu". |
Lapkričio 9-14 dienomis vykusiame nacionalinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“ Vytauto V. Lansbergio Keistuolių teatre režisuotas spektaklis „Pelytė Zita“ buvo apdovanotas kaip geriausias spektaklis vaikams. Jis bus artimiausiu metu vaidinamas gruodžio 10 d. Tai antras jo darbas Keistuolių teatre – po 2000 m. statytos misterijos vaikams „Kalėdų bobutės pasaka“. Režisierių kalbino Jūratė Čerškutė.
– Ką Jums reiškia ar galėtų reikšti „Versmės 2006“ apdovanojimas?
– Duoda apdovanojimą – imk, muša – bėk. O jei rimtai – labai apsidžiaugiau, kad spektaklis vaikams gali lygiom teisėm konkuruoti ir būti vertinamas, kaip ir spektakliai suaugusiems. Kartais atrodydavo, kad menas vaikams šioje šalyje dažnokai nurašomas į nepilnavertės „chaltūros“ žanrą, kuriuo rimti režisieriai net rankų nesitepa. O kritikai kitąsyk irgi neturi didesnio noro tai pastebėti. Išskyrus tuos, kurie patys turi vaikų ir sugeba į procesą pažvelgti geranoriškai suinteresuoto kritiko akimis. Malonus tokios kritikės-mamos pavyzdys – Rūta Oginskaitė.
– Daugelis skeptiškai žiūrėjo į nacionalinės dramaturgijos festivalį ir apskritai į nacionalinę dramaturgiją. Kaip Jūs, ne tik režisierius, bet ir dramaturgas, manote – kodėl?
– Sunku man, festivalio dalyviui, vertinti. Pusiau juokais sakau, kad kritikus galima skirstyti į sodininkus ir giltines. Sodininkas eina atsargiai per daržą, paravi, palaisto, nes jam rūpi geras derlius. O giltinė – tai toks nelaimingas sutvėrimas, kuris eina su dalgele ir nori pademonstruoti savo stiprumą – žiūrėkit, aš galiu visus nepatikusius nušienauti. Tai tokia sovietinės armijos santykių atmaina, kai naujokai ar silpnesni būdavo mušami ir prievartaujami. Giltinė nėra kūrėja. O sodininkas – kūrėjas, gal tiksliau – kūrėjo bendraautorius.
Daug puikių teatro ir kino kritikų-sodininkų sutikau studijuodamas Gruzijoje, kur šiek tiek kitokios meno daiginimo tradicijos... Beje, sodininkas nebūtinai tik glosto, jis ir paravi piktžoles, ir sukasa lysves, bet svarbiausia – sodinukus palaisto. Ir pagrindinis jo džiaugsmo šypsnys rudenį – pasižiūrėkit koks mūsų sodas! O jei pasitaiko blogesni metai, jis su rūpesčiu tręšia, daigina kitų metų derlių. Jis yra betarpiškas dalyvis, o ne atsainus, ironiškas stebėtojas.
Giltinės nušienauta pieva irgi, be abejo, atželia, gal net stipresnė, tik joje lieka mažiau meilės, pasitikėjimo, daugiau ironijos, sarkazmo ir proto. Ir baimės, kad vėl ateis dalgiuotoji...
Ačiū Dievui, kad nacionalinės dramaturgijos karavanas važiuoja savaime, o lojančiųjų visada turi būti. Tik norėčiau pastebėti, kad tokių teatre ir kine nėra dauguma. Mūsų visų kultūra šiais laikais pasižymi pernelyg dideliu kritiškumu.
– Klausant įvairiausių pasisakymų turbūt ne vienam kilo mintis, – o gal iš vis nereikia tokių festivalių, sutraukiančių į vieną vietą ne tik beveik visus Lietuvos teatrus, bet ir didžiąją dalį dabar kuriamos dramaturgijos? Jūsų manymu, ar tokie renginiai yra reikalingi?
– Pagrindinis vertintojas yra žiūrovas – jų buvo pilnos salės, jie džiaugėsi ir festivalį priėmė su savotiška nacionaline savigarba. O kritikai?... Prisipažinsiu, po komisijos pirmininkės kalbos ir man buvo kilusi tokia mintis,– ką mes čia veikiam? Kai visas organizatorių ir kūrėjų darbas vienu arogantišku mostu buvo nurašytas į „mėgėjus“, apgailestaujant, kad nedalyvavo „gerieji“ kūrėjai, tik kažkokie Giniotis, Padegimas ir kiti „atliekos“... Tokia takoskyra, teatro kūrėjų skirstymas į teatro elitą ir runkelius yra visiškai nereikalingas, nekūrybiškas. Aš nemanau, kad viskas festivalyje žibėjo, tačiau tokios paniekos jis tikrai nebuvo vertas.
Kino režisierius Krzysztofas Zanussi yra pasakęs, kad stojant prie filmo, spektaklio starto linijos tavo nuopelnai nebeturi jokios reikšmės – kiekvienas naujas darbas yra naujas ir prasideda nuo nulio. Jokie praeities laurai neduoda garantijų, kad vėl laimėsi. Ir pirmokas, ir profesorius turi tas pačias galimybes.
 |
| Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Manau, kad „Versmių“ festivalio apibendrinime labai trūko geros valios, pasidžiaugimo, padėkos organizatoriams ir tiems, kurie dar bando kažką daryti nacionalinės dramaturgijos dirvonuose. Tai, kad scenoje buvo pastatyti Juozo Glinskio, Romualdo Granausko veikalai, Vytauto Mačernio poezija, yra geriau, nei jie būtų neišvydę scenos. Galų gale naudingas pats procesas – juk iš klaidų mokomės, bręstam. Negali iš karto viskas būti labai sėkminga, duobių pasitaiko ir didelių kūrėjų darbuose.
O tokie festivaliai yra būtini, tik taip gali užaugti geros kokybės nacionalinė drama. Gal ir teatro kritika po tokių festivalių, padiskutavimų gali ūgtelėti žmogiškumo link, tapti partneriu, bičiuliu?
– Po šešerių metų pertraukos į Keistuolių teatro sceną grįžta „Kalėdų bobutės pasaka“. Koks bus šis sugrįžimas , ar labai pasikeitęs nuo 2000 metų debiuto, kieno inspiruotas, ir ko gali tikėtis mažieji žiūrovai?
– Spektaklis buvo epizodiškai vaidintas tik du sezonus – 2000-2001 metų kalėdiniais laikotarpiais, tad jis dar nėra „išžaistas“ ir atsibodęs. Juolab, kad per tuos ketverius metus užaugo nauja karta, kuriems tai bus nauja. Ir, tikiuosi, mažiesiems žiūrovams patiks pakeliauti po Evangelijos tiesas su kupranugariu, asiliuku, šuniuku, avyte...
Atnaujinti „Kalėdų bobutę“ pageidavo patys Keistuoliai ir aš tam nesipriešinau. Man atrodo, kad šis spektaklis kiekvienoms Kalėdoms gali būti nukeliamas „nuo lentynos“...
– Gal turite ir planų, taip pat susijusių su Keistuoliais?
– Keistuoliai man visada labai patiko ir patinka. Tai šviesus, „nemarazmuojantis“ teatras, žinantis ko nori, gerbiantis savo profesiją ir mėgstantis žaisti. Su jais sieju daug projektų, bet egzistuoja vienas prietaras – jei nori, kad nepasisektų, tai papasakok, ką planuoji, ir kūrybinė energija bus realizuota, nebereikės nė spektaklio. Galiu pasakyti tiek, kad ateinančiais metais ketinčiau porą spektaklių režisuoti Keistuolių scenoje, betgi Dievas kartais iš žmogaus planų labai gardžiai pasijuokia...
