Kauno kamerinio teatro aktorius Aleksandras Rubinovas sukūrė apie penkiasdešimt (kiekvieniems gyvenimo metams po vieną?) personažų, vien per praėjusį dešimties mėnesių teatrinį sezoną jis vaidino 183 spektakliuose. Kur dar repeticijos, poezijos vakarai, režisūros darbai? Jeigu tai būtų viskas... Aktorius inscenizuoja, verčia, filmuoja, fotografuoja, ilgai sėdi prie kompiuterio. O kartais... O kartais tik naktis žino, kiek atokvėpiui sužaidžiama šachmatų partijų...
Gimęs menams
 |
| „Spektaklis po spektaklio“. Aktorius – Aleksandras Rubinovas. Gintauto Aleknos nuotrauka |
„Aš neturėjau pasirinkimo, – pasakoja A. Rubinovas. – Abu tėvai aktoriai, nuo vaikystės sėdėjau Muzikinio teatro grimo kambaryje, žiūrėjau spektaklius, nors viskas labai nepatiko: atrodė, kad tai, kas vyksta scenoje, nenatūralu, pompastiška, vaidyba netikra. Tuo metu kategoriškai priešinausi muzikai – iš choro po pirmojo užsiėmimo pabėgau“.
Bet nuo savęs, kad ir koks greitas būdamas, nepaspruksi. Baigęs vidurinę, vaikinas jau buvo pamiršęs kosminius laivus, jūras ir tolimus kraštus, tad žvilgsnis nukrypo į Vilniaus konservatoriją. Deja, aštuntojo dešimtmečio viduryje nebuvo renkamas aktorių kursas, o studijuoti televizijos ar lėlių režisūrą ambicingas jaunuolis nepanoro. Virš galvos pakibo armijos kardas...
Leningrade (taip anuomet vadino Sankt Peterburgą) A. Rubinovas buvo per plauką nuo išsvajotųjų aktorystės studijų, tačiau per mandatinės komisijos posėdį paklaustas, ką ketina veikti baigęs mokslus, nustebo: „Žinoma, kad grįšiu į Lietuvą!“ Ir kursą renkančiam režisieriui pasidarė neįdomus, nereikalingas.
Ačiū Šiaulių dramos teatro režisierei Aurelijai Ragauskaitei, kuri suprato keblią situaciją, padėjo. Likimo ironija, bet režisierei labai panorėjus, o sovietinių dienų visagalei „telefono teisei“ paliepus A. Rubinovas buvo įrašytas į Šiaulių pedagoginio instituto būsimųjų muzikos mokytojų gretas. Skamba gražiai, tik pianinu ar fortepijonu groti studentas nemokėjo...
Lankydamas A. Ragauskaitės vadovaujamą teatro studiją, A. Rubinovas vaidino masinėse scenose, bendravo su aktoriais, pamatė kūrybos procesą iš arti. Ir išvažiavo į Maskvos valstybinį teatro institutą (GITIS, kurso vadovas Josifas Tumanovas), kad į Kauną sugrįžtų jau diplomuotas aktorius.
Taip ir įvyko. „Tėvas mano profesijos pasirinkimui buvo indiferentiškas, mama nepritarė, tačiau aš, – sako aktorius, – būdamas jų užkoduotas, niekada nedvejojau, ką veiksiu“.
Mažas žingsnelis Kauno dramos teatre, Jaunimo teatras-studija, Kauno jaunimo kamerinis, galiausiai Kauno kamerinis. Profesionalus, nerimstantis, spalvingas nedidelis kolektyvas neįsivaizduojamas be A. Rubinovo. Šiuo metu repertuare nėra spektaklio, kuriame jis nevaidintų. „Ir mažų vaidmenų labai nedaug, – bando prisiminti pašnekovas. – Kartais net pasigendu spalvingų epizodų, kai aktorius, būdamas mažiau atsakingas dėl spektaklio, jaučiasi laisviau, negu tas, kuris kaip garvežys traukia sąstatą“.
Kas ieško, randa
Senokai, labai senokai, regis, buvo ruduo (o gal ankstyvas pavasaris?), ėjau į restoraną žiūrėti Aleksandro Bloko „Nepažįstamosios“. 1980-ieji... Nežinau, kokią erdvę šiuo metu turėtų pasirinkti teatralai, kad nustebintų žiūrovą. Anuomet patirtas įspūdis teberusena atminties kertelėje. Ne aš nuėjau į teatrą, o teatras pirmą kartą Lietuvoje paprastai, bičiuliškai prisėdo šalia!
„Kameriniam teatrui galioja kiti dėsniai, kitos formos, – kalba aktorius ir režisierius A. Rubinovas. – Tenka atsižvelgti į scenos dydį, aktorių skaičių, net labiausiai norėdami negalime statyti Šekspyro. O kaip normaliu formatu atrodytų Fransua Rablė „Gargantiua ir Pantagriuelis“? Arba kaip parodyti, užimti būrį vyrų inscenizuojant Leonido Andrejevo kūrinį? Begalvojant kilo mintis apie monospektaklį. Biblinė istorija, amžino pasaulio modelio atspindžiai, idėjos, Judo Iskarijoto išdavystė. Jokiam kunigui neatliksi išpažinties taip, kaip prieš meno kūrinį ir meno kūrinyje. Aš religinių apeigų nepraktikuoju, bet, man regis, jeigu esi dvasingas žmogus, tai ir tiki“.
A. Rubinovo repertuaras labai įvairus: jam įdomus absurdo teatras (žmogžudys maniakas Mokytojas – Eženas Jonesko „Pamoka“), išlieka nostalgija psichologiniams veikalams, „kada personažas turi biografiją, evoliuciją, kai vaidini lėtai, nuosekliai, kai charakterio savybes narstai po siūliuką“ (Saša – Janušas Glovackis „Antigonė Niujorke“), intriguoja postmodernistiniai žaidimai, kai intelektas ir ironija žengia koja į koją (Vilis – George Tabori „Dešimt dienų iš Vilio gyvenimo“), nesvetima, tiksliau – labai artima, šypsena (Blezas – Klodas Manjė „Blezas“, Bobas – Augustas Strindbergas ir Antonis Sverlingas „Karštas šokoladas“)...
„Esu vsiojadnyj, – šypsosi aktorius. – Visaėdys, kuris valgo nebūtinai daug, bet viską. Labai įdomu ištraukti iš savęs tai, kas, manau, paviršiuje neslypi, įdomu ieškoti naujų takų, atrasti prigimčiai tolimus dalykus. Nuolatinis savęs laužymas – aktoriaus profesijos džiaugsmas ir kančia“.
Geriausiai A. Rubinovo gebėjimus atspindi monospektakliai: Justino Marcinkevičiaus „Heroika, arba Prometėjo pasmerkimas“, Pero Lagerkvisto „Nykštukas“, L. Andrejevo „Judas Iskarijotas“, „Patriko Ziuskindo „Kontrabosas“, P. Lagerkvisto „Neūžauga“, paties aktoriaus sumanytas ir Daivos Čepauskaitės užrašytas „Spektaklis po spektaklio“. Sukrečiantis, dvasiškai skvarbus, gyvenimiškai atpažįstamas, artimai savas, baugiai atstumiantis, žeidžiančiai skaudus, širdingai geranoriškas, ironiškai kibus, poetiškai guodžiantis. Paletė nelengvai įvardijama, gaila, kad Lietuvoje lyg ir negirdėti teatrologų balsų, kurių priedermė kalbėti, formuluoti tiksliai bei įžvalgiai...
„Monospektaklis – tarytum realybės šou, kai tave mato net tualete, – įvardija A. Rubinovas. – Esi vienas, kolegų nepridengtas, beveik neturi pauzių. Nėra kada pagalvoti, kažką pakoreguoti, atsikosėti. Nėra kampo, kad nors kelioms sekundėms liktum privatus. Psichologiškai labai sunku. Kita vertus, teatre labai vertinu azartą, riziką, niekada nemėgau aktorių, kurie visą gyvenimą vaidina vieną tipažą, apauga klišėmis. Mano siekis: būk maksimaliai skirtingas!“
Kai Rygos monospektaklių festivalio direktorė atsiuntė anketą, klausinėdama apie pasirinkimą, aktorius atsakė žaismingai: 1) galiu nebendrauti su prastais partneriais; 2) esu mobilus – nesunkiai susikraunu reikalingus daiktus ir važinėju po festivalius; 3) realizuoju sumanymus, kurių negaliu įgyvendinti kitur. Ką tik įvykusiame Visagino monospektaklių festivalyje „Atspindys“ A. Rubinovas pelnė vienintelį festivalio direkcijos prizą, dar svarbiau, kad aktorių pakvietė į Maskvą, Vroclavą, Sankt Peterburgą, Kijevą. Ko gero, net svarbiau už garbius „Fortūnos“ prizus bei diplomus, kitus apdovanojimus, kurių Kauno kamerinio teatro aktoriui, o ir pačiam teatrui, nestinga.
Kas A. Rubinovui svarbiausia scenoje?
„Teatre mane mažai domina spektaklio formos, daug svarbiau, kad matyčiau gyvą, tikrą, akimirksnio procesą. Visada gali prašauti pro šalį. Na, kam aš taip padariau?! Ir negali būti ramus, užtikrintas. Įdomu, kada esu ant briaunos. Kai pradedu save retrospektyviai analizuoti, galvoju, kad tai ne atsitiktinumai, o savotiškas credo“.
Aktorius ir režisierius
Apie Stanislovo ir A. Rubinovų, tėvo ir sūnaus dueto, kūrybinės virtuvės paslaptis nespėliokime, šįkart tekalba aktorius: „Režisieriaus ir aktoriaus santykiai antagonistiniai iš esmės, režisierius primeta, ko aktorius nenori daryti. Ir su Tėvu kūrybiniai ginčai būna labai aštrūs. Jis puikiai mane pažįsta, gali pasakyti nemalonesnę pastabą negu kitas žmogus. Ir visa mano kūrybinė biografija kaip ant delno... Na, ar galiu ištraukti, bandyti kartoti, ką jau esu daręs? Paprastai aktoriai juk stengiasi imti iš to, ką turi. Natūralus procesas. Režisierius atmeta, reikalauja. Nors aš ir pats sau reiklus, pats save malu į miltus. Patikėkite, tokie žodžiai – ne poza, labai retai būnu patenkintas tuo, ką darau. Ir šeimoje pagyrų niekas nežarsto. Kai grįžau iš Sankt Peterburgo teatrų festivalio pelnęs prizą už geriausią vyro vaidmenį, Mama pakraipė galvą: „Galbūt... Bet aš taip nemanau“. O su tėvu įdomu dirbti, nes galime ginčytis, kūrybiškai susikibti.
Būna ir kitokių variantų. Kai mano buvęs mokinys režisierius Rolandas Atkočiūnas statė P. Ziuskindo „Kontrabosininką“, nusprendžiau neprimetinėti savo valios, paklusti jo idėjai. Kartais būdavo nelengva, tačiau rezultatas, man regis, geras“.
Su dažnai po Europą keliaujančiu aktoriumi sušnenkame ir apie svetur patirtus įspūdžius. Nekeliu nebemadingo klausimo, ar teatras apskritai išliks, svarstome, koks jis bus. A. Rubinovas: „Esama erdvių, kur teatras nepakeičiamas. Kalbu apie žmogaus ryšį su žmogumi. Neišliekantis, efemeriškas, kaip ir pats aktoriaus darbas, kontaktas, bet labai svarbus. Daug vietos kameriniams, labai nepanašiems, individualiems teatrams. Žinoma, išliks ir didelių teatrų su didelėmis erdvėmis, tik jiems derėtų statyti klasikinius, brangius spektaklius, o ne vaidinimus su keliais aktoriais...
Režisūriniai sprendimai, koncepcijos plačiai išgarsino Lietuvos teatrą, jis – vienas pirmaujančių Europoje, to nepasakyčiau apie aktorius, kurie dažnai nustumiami į antrąjį planą. Valstybėse, kur režisūra silpnesnė, aktorių laimėjimai raiškesni. Kai daug važinėji, pamatai, koks pasaulis margas, išsivaduoji iš provincializmo, negalvoji, kad pas mus visada ir viskas gerai. Tada gali kažką kurti“.
A. Rubinovas režisavo dvi dešimtis spektaklių vaikams, tris dokumentinius filmus („Išlikti ir papasakoti“, „Kruvinasis rugpjūtis“, „Važiuojam iš ukvatos...“), sukūrė solinių poezijos programų (gaila, bet sumanymas parengti ir įrašyti labai įvairią Kauno poetų programą finansiškai neremiamas), jubiliato galvoje kirba ir vis didėja darbų sąrašas. „Jausmas, kad po aktoriaus nelieka nieko, – mes juk nerašome knygų, netapome paveikslų, nekalame skulptūrų, – truputėlį slegia, – prisipažįsta A. Rubinovas. – Tenka skubėti, gyventi, kaip rašo Marcelis Proustas, prarasto laiko beieškant“.
