Lietuvos rusų dramos teatras gruodžio mėnesį pristato dviejų pjesių skaitymus. Gruodžio 11 d. 18 val. bus skaitoma Mariaus Macevičiaus pjesė „Svoloč, arba Viena diena be meilės" pagal Pavelo Sanajevo apysaką „Palaidokite mane už grindjuostės". O prieš pat Kalėdas, gruodžio 23 d. 18 val. žiūrovams bus pristatoma Leonido Andrejevo „Tas, kuris gauna antausius" atvira repeticija (rež. Jonas Vaitkus). Kūrėjai tikisi, kad tai nebus tik formalūs skaitymai, nes publika bus kviečiama pasilikti diskusijose. Jų metu svečiai galės komentuoti, išreikšti savo nuomonę apie pateiktos medžiagos aktualumą.
Netrukus įvyksiančios pjesės „Svoloč, arba Viena diena be meilės" skaitymą (dalyvaus LRDT aktoriai Julija Krutko, Inga Maškarina, Valentinas Novopolskis, Valentinas Krulikovskis, Vladimiras Dorondovas) režisuoja Agnius Jankevičius. Vienas įdomiausių jaunosios kartos režisierių teigia, kad pasirinkta pjesė - „rizikingas ir provokuojantis kūrinys. Šešiamečio berniuko potyrius pasakojanti istorija tampa šeimos kaip institucijos desakralizacijos istorija." Apie pjesę, patirtį Rusų dramos teatre ir šiandieninę savijautą su režisieriumi kalbėjosi Kristina Puleikytė.
Agniau, kaip atsidūrėte Rusų dramos teatre?
Marius Macevičius pagal Pavelo Sanajevo apysaką „Palaidokite mane už grindjuostės" parengė inscenizaciją ir atnešė ją Jonui Vaitkui su viltim, kad galbūt kas nors pastatys spektaklį. Mano žiniomis, Vaitkus ją perskaitė, bet pats neapsiėmė to daryti. Tada Marius man pats paskambino. Aš peržiūrėjau medžiagą ir pamaniau, kad iš viso to galima būtų kažką sukurpti. Mane imponavo galimybė atskleisti temas nevienareikšmiškai. Galima sukurti spektaklį labiau akcentuojant senelės arba anūko poziciją. Bet kuriuo atveju - tai istorija apie senelės ir anūko santykius, o tiksliau, kaip anūkas tą pačią situaciją mato dviem skirtingais aspektais - būdamas vaikas ir jau suaugęs.
Dabar pristatysite pjesės skaitymą. Kokią formą pasirinksite, ar tai bus teatralizuotas skaitymas?
Pirmiausia dera pasakyti, kad skaitymą rengiame dėl techninių priežasčių: šiuo metu nebuvo laiko paruošti spektaklį, nes lygiagrečiai vyko muzikinio „Miegančiosios gražuolės" repeticijos.Visi aktoriai užimti, ir neturėjome galimybių repetuoti. Jei būtumėme turėję laiko bent tris savaites, tai galvą guldau, kad būtų paruoštas spektaklio eskizas su judesiu ir kitais teatralizuotais elementais. Dabar mes bandome „aštrinti" veikėjų charakterius ir pačias situacijas bei dialogus, išryškinti konfliktus, „nuvesti" liniją. Labai didelių uždavinių sau nekeliame, nes nei aš, nei aktoriai normaliai negalėjome ilgesnį laiką dirbti.
Kokiam žiūrovui ši inscenizacija, o vėliau spektaklis, galėtų būti įdomus?
Visos prognozės dėl spektaklių sėkmės yra nenuspėjamos. Iš savo ir kitų patirties galiu pasakyti: jei sąmoningai nestatai komercinio spektaklio, skirto masinei publikai, o tiesiog daugiau mažiau užsiimi kūryba, tai, iš tiesų labai sunku numatyt, kiek ir kaip bus lankomas spektaklis. Sakykim, niekas tikrai negalėjo pagalvoti, kad Cezario Graužinio „Arabiška naktis" kone penkti metai eis su anšlagais. Atrodo, paprastas spektaklis, visiškai be jokio rekvizito, grindžiamas vien aktorių vaidyba. Bet žiūrovai atranda kažką universalaus. Kas juos traukia, sunku pasakyti. Galų gale yra spektaklių, kur tarsi ir režisierius, ir medžiaga gera, ir aktoriai geri, o įvyksta kokie 6-7 spektakliai ir tenka jį nuimti, nes nelankomas. Kodėl taip įvyksta, nežinau. O grįžtant prie klausimo, į kokį žiūrovą bus orientuotas mūsų spektaklis, pasakyčiau, kad aš nesimuliuoju savo amžiaus ir galvoju, kad mano žiūrovas turėtų būti toks, koks esu aš, mano kartos.
Šiais metais, rudenį, Rusų dramos teatre „Baltiskij Dom" iš Sankt Peterburgo rodė spektaklį pagal tą pačią Sanajevo apysaką. Ar teko matyti šį pastatymą?
Nemačiau, nes tą dieną turėjau spektaklį Kaune. Tačiau man apie jį pasakojo Marius Macevičius, inscenizacijos autorius. Jis spektaklį matė Sankt Peterburge, aikštelėje, kurioje jis buvo pastatytas. Tik tiek esu apie jį girdėjęs. Be to, dar youtube.com mačiau porą ištraukų.
Patiko?
Man būtų truputį neetiška sakyti, patiko spektaklis ar ne. Aš jau truputį kitom kategorijom vadovaujuosi, kai apie spektaklį galvoju.
Ar be šios inscenizacijos planuojate dar ką nors daryti Rusų dramos teatre?
Dabar tikrai nieko neplanuoju, nes reikia su šituo apsidirbti. O vėliau matysime, koks bus rezultatas: ar teatro žmonėms jis pasirodys turintis kažkokią intenciją ar priežastį, kad aš su šia trupe dar turėčiau kažkokių reikalų. Tai priklauso nuo daugelio dalykų. Turime sulaukti atsakymo, koks bus finansavimas. Dabar viskas visiškai neaišku, nes negaliu žinot, kiek galėsime išleisti scenovaizdžiui, kokį aš jį galiu daryti, kurlink labiau mąstyti, gal labiau rųpintis vizualia puse. Nors iš esmės vaizdinį sprendimą aš esu jau sugalvojęs. Tai tikrai neturėtų būti buitinis spektaklis. Atvirkščiai - vaizduotės teatras.
Kaip manote, kada galima būtų tikėtis spektaklio premjeros. Kitais metais?
Tik kitais. Tikslesnių datų dar negaliu pasakyti. Erzina tai, kad dėl ateities nėra konkretumo. Tai yra susiję ne su teatro norais ar lūkesčiais, bet su bendromis tendencijomis, kas vyksta Lietuvoje dėl krizės.
Finansavimo stoka?
Šiuo metu visuose teatruose tokia situacija, kad iš esmės sunku tartis dėl spektaklių pastatymų, nes neaišku, koks finansavimas bus.
Kaip žinia, Jums teko dirbti skirtinguose teatruose. Ar patirtis dirbant su Rusų dramos teatro aktoriais Jums kažkuo išskirtinė?
Na, kita kalba...
O tai didelė kliūtis?
Ne, nėra didelė. Tik tiek, kad kai išsižioju, pajuntu, kad man trūksta kažkokių žodžių. Norįs rusiškai nemažai skaitau ir filmus žiūru su rusišku vertimu, trūksta kalbinės praktikos. Dėl pačios specifikos ar trupės dar sunku pasakyti, nes mes kol kas sėdėjom tik ant kėdučių ir kalbėjomės. Bet manau, kad kažkokia specifika tikrai yra. Juk tai atskira trupė, išskirtinis organizmas, turintis nusistovėjusias tradicijas, mentalitetą. Pavyzdžiui, Kauno dramos teatras absoliučiai skiriasi nuo Jaunimo teatro, o pastarasis skiriasi nuo kitų teatrų. Visi teatrai yra išskirtiniai, o kuo išskirtinis Rusų dramos, dar man sunku pasakyti.
Jūs nedirbate tik viename teatre. Nuolat keliaujate iš vietos į vietą. Kodėl?
Priežastis elementari. Kai sulaukėme nepriklausomybės, valstybiniuose teatruose dėl įvairių priežasčių išnyko režisieriaus etatas. Tokio etato praktiškai nebeliko. Tik šį sezoną Kauno valstybinio dramos teatro vadovas Egidijus Stancikas sugalvojo tokį eksperimentą: Artūrą Areimą priėmė etatiniu režisierium. Ar tai pasiteisins, man sunku pasakyti, nes visgi reikia sistemos. Aš galvoju, kad reikia priimti kokius tris režisierius, kurie pagal teatro vadovo viziją galėtų vykdyti konkrečią programą. Ir baisu, kad teatro vadovai neišsigąstų ir po metų neatleistų režisierių, nes tam, kad jų idėjų vaisius pamatytum, reikia mažiausiai trijų sezonų. Reikia, kad susidarytų kažkoks spektaklių bagažas, išryškėtų bendras paveikslas. Kai nėra tų etatų, tai galimybė būti vienoje vietoje, viename teatre yra neįmanoma.
O norėtumėte apsiriboti darbu viename teatre?
Labai. Nes, iš tiesų toks čigoniškas keliavimas pirmyn atgal vargina. Šiuo metu man yra lengviau, nes esu dirbęs daugelyje teatrų. Aš jau ir trupes pradėjau pažinti, sužinojau, kokios yra galimybės, su kuo aš galiu dirbti, o su kuo - ne. Dabar grįžti į teatrus yra daug tikslingiau, nes pradžioje dalis spektaklių buvo tiesiog žvalgymasis, kokia čia trupė, ar su ja įmanoma dirbti apskritai, koks vienur ar kitur mikroklimatas. Tuo metu apie savo menines vizijas ir ambicijų tenkinimą daug kalbos būti negalėjo. Tai buvo labiau „apsiuostymas". Keliavimas per skirtingus teatrus atima daug laiko. Jei aš būčiau viename teatre visą tą laiką, kiek mano teatrinė veikla tęsiasi, aš gal jau būčiau pakilęs į kokį trečią lygmenį sisteminiuose ieškojimuose.
Kaip renkatės kūrinius statyti? Pagal kokius kriterijus? Esate statęs daug skirtingos dramaturgijos..
Apžvelgiant mano teatrinę veiklą nuo Viktoro Pelevino iki dabar, negalėčiau pasakyti, kad visą laiką rėmiausi tais pačiais kriterijais. Medžiagos pasirinkimo priežastys keitėsi dėl įvairių išorinių aplinkybių. Tačiau, man atrodo, renkuosi tokius kūrinius, kuriuose matau dalį savęs, savo pozicijos. Tai gali būti visiškai netikėta medžiaga, šiuolaikinė ar klasikinė pjesė. Arba tuo metu panašiai matau pasaulį, su kažkuriuo iš personažų ar jų grupe sutampa mano požiūris. Arba matau kažkokius įvykius, arba fabula yra labai panaši į tai, kas man pačiam yra nutikę. Na, kaip vienoje Boriso Grebenščikovo dainoje yra: „čto nam pet´, tolko o sebe". Bet kokiu atveju nekuriu „dangiškų migdolų". Aš negaliu kurti spektaklio, jei su juo nesusitapatinu. Yra tokių spektaklių, su kuriais aš negyvenu. Man labai sunku tuos spektaklius prižiūrėti, nes man jie yra dekoratyvūs.
Dabar jau galiu daugiau rinktis tai, kas man yra artima. Teatrai jau mane pažįsta, žino mano braižą. Anksčiau buvo daugiau kompromisų. Dabar daugiau pasitiki manimi kaip režisieriumi, ir aš kaip režisierius dabar galiu daugiau realizuoti savo sumanymų.
Vizijų?
Sakykim... Vėlgi, aš nesu iš tų režisierių, kurie ateina ir turi savo paveiksliuką, kurį žūtbūt nori įgyvendinti. Man svarbu suprasti kūrinį. Suvokti, apie ką kalbama. Ir man svarbu, kad artistai atsineštų savo patirtį. Man netgi įdomiau matyti jų gyvenimą. Nebeįdomu žiūrėti į save kaip į narcizą, bet svarbiau suprasti, kas man, kaip žmogui, spektaklyje skauda, ir kad aktoriai rastų analogiją iš savo gyvenimo ir galėtų infiltruoti tai į medžiagą. Tai įdomiausia. O tada pradeda trukdyti daiktai. Aš noriu matyti nuogą aktorių ir jo laboratoriją. Kaip jis jis dirba tuščioje erdvėje su savo vaizduote, su praeitimi, su tuo, kas jis yra dabar persikūnijimo ir atsiribojimo momentais. Tą visą aktoriaus akrobatiką. Juk aktorius - tai akrobatas: minties, kūno, persikūnijimo, vaizduotės akrobatas.
O koks tuomet režisieriaus vaidmuo?
Režisierius yra kūrybinis akumuliatorius, kuris skatina ieškoti, jis apjungia, padaro montažą bei sukuria atmosferą, suveda viską ritmą, reguliuoja santykius ir pan. Režisieriui tai yra didelis darbas. Aš dažnai sutinku žmonių, kurie režisieriaus darbą vertina... na, kuo daugiau visko, kuo daugiau mechanizuota, kuo daugiau neaiškių žaidimų scenoje vyksta, tuo pastebimesnis režisierius. Jeigu mato tik aktorių, kuris gerai vaidina, tai čia jau yra gerai vaidinantis aktorius, o režisieriaus darbo neįžvelgia. Bet tai yra didelis absurdas, nes aš savo darbą vertinu kaip darbą su aktoriumi. Tai yra žmogaus darbas su žmogumi, sąmonės darbas su sąmone, širdies su širdimi. Tai tam tikra psichologinė veikla, kurios pagalba tu verti aktorių knistis savo praeityje, pojūčiuose. Verti jį prisiminti kažkokius dalykus tam, kad suprastų, susigyventų ir išanalizuotų situaciją, sukurtų emociškai ir psichiškai imlų personažą. Paveikslą, kuris galėtų išjudinti žiūrovų smegenis.
